Kristaus kančios – Verbų sekmadienis

VerbosMŪSŲ VIEŠPATIES JĖZAUS KRISTAUS KANČIA PAGAL MORKŲ

Iki Velykų ir Neraugintos duonos šventės tebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti. Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio“.
Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos. Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?! Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį.
Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet. Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“.
Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų. Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.
Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Vakare jis atėjo su Dvylika. Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane“. Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš?“ O jis tarė: „Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje. Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.
O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.
Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.
Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys. O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“.
Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“
Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi“.
Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.
Jie atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“. Pasiėmęs su savim Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“
Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. Jis sakė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu…“
Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.
Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius – jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti.
Jis ateina trečią kartą ir taria jiems: „Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.
Ir tuojau, jam tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos – Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų. Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!“
Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „Rabi!“, ir pabučiavo jį. O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė. Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, užsimojo prieš vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.
O Jėzus prabilo jiems: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai“. Tada, palikę jį, visi [mokiniai]pabėgo.
Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.
Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai. Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.
Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado. Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutarė. Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami: „Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’“.
Bet ir šie kaltinimai nesutapo. Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“. Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“
Jėzus jam atsakė: „Taip, Aš Esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.
Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“ Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties. Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: „Pranašauk!“ O tarnai daužė jį per veidą.
Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi“.
Petras išsigynė, sakydamas: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“. Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo.
Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: „Šitas yra iš jų!“ Jis vėl išsigynė.
Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų: juk tu irgi galilėjietis“.
Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“. Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Ir jis pravirko.
Anksti rytą aukštieji kunigai su seniūnais ir Rašto aiškintojais bei visa teismo taryba, padarę sprendimą, surakintą Jėzų nuvedė ir perdavė Pilotui. O Pilotas paklausė jį: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jis atsakė: „Taip yra, kaip sakai“.
Tuo tarpu aukštieji kunigai visaip jį skundė. Tad Pilotas vėl klausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie tave kaltina“. Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi.
Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo. Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų. Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo. Pilotas prabilo: „Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?“ Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai jį buvo įskundę iš pavydo. Tačiau aukštieji kunigai sukurstė žmones reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą.
Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: „O ką man daryti su žydų karaliumi?“
Tie ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį!“
Pilotas dar klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs?“ Tuomet jie pradėjo dar garsiau rėkti: „Ant kryžiaus jį!“ Norėdamas įsiteikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti.
Kareiviai nusivedė Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą. Jie apvilko jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo jam erškėčių vainiką ir pradėjo jį sveikinti: „Sveikas, žydų karaliau!“ Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį.
Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais.
Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių. Taip jie nuvedė Jėzų į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: „Kaukolės vieta“.
Ten davė jam mira atmiešto vyno, bet jis negėrė. Tuomet prikalė jį prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti. Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės.
Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume“. Jį plūdo ir kartu nukryžiuotieji.
Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!
Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo“. Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti“. Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.
Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“
Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; tarp jų Marija Magdalietė, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė. Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos jį lydėjo ir jam tarnavo. Taip pat ten buvo daug kitų, kartu su juo atvykusių į Jeruzalę.
Jau vakarui atėjus (kadangi buvo Prisirengimas, arba šabo išvakarės), atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs. Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną. Šis nupirko drobulę, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, paguldė jį kapo rūsyje, kuris buvo iškaltas uoloje, ir užritino angą akmeniu. Marija Magdalietė ir Marija, Jozės motina, matė, kur jis buvo palaidotas. Mk 14, 1-15, 47
Evangelijos komentaras
Dar ne Velykos. Šiandien įžengiame į Velykų slėpinį per Verbų procesiją. Kaip ir kiekviena liturginė procesija ji mums primena, kad žemėje esame keleiviai kelyje į Dievą. Vienintelė mūsų buveinė, tikroji tėvynė yra Dievo, mūsų Tėvo karalystė.
Verbų procesiją sudaro Jėzaus sekėjai, regintys jame Viešpaties Palaimintąjį, ateinantį atkurti savo tautoje Dievo karalystę. Pačiam Jėzui įžengimas į Jeruzalę tampa provaizdžiu jo būsimo šlovingo atėjimo, tos dienos, kai visi žmonės įžengs į Tėvo karalystę. Tačiau mums ši procesija kol kas turi kitokią prasmę. Žmonės, stebėję Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, suteikė tam priešingą prasmę. Jėzus įžengia kaip karalius paskelbti savo Tėvo karalystę. Jis yra Tėvo siunčiamas, vien juo remiasi ir pasirengęs ištikimai įvykdyti jo skirtą misiją. Skaitinyje iš Izaijo knygos skambantys nuolankaus pasitikėjimo žodžiai byloja apie Jėzų. Izraelitai, priešingai, pergalingai priima karalių, naująjį Dovydą. Jie laukia, kad Mesijas išlaisvintų juos iš priešų okupacijos. Izraelitai laukia tokio Mesijo, kuris radikaliai perverstų padėtį, ir Izraelis, išsivadavęs iš priespaudos, imtų viešpatauti kitoms tautoms.
Taigi paties Jėzaus įžengimui į Jeruzalę suteikiama prasmė, visiškai skirtinga nuo tos, kurią Mesijo vaidmeniui priskiria tiek jo draugai, tiek priešai. Savo kančia Jėzus parodo, jog jis nieko nelaukia iš žmonių, vien tik iš Tėvo, kuriam visiškai atsiduoda. Šiuo atsidavimu jis įvykdo išganymą, pranokstantį bet kokį lūkestį. Savo pavyzdžiu Jėzus patraukia mus į vilties kelią, kuris vienintelis gali nuvesti į Dievo karalystę.
Ši viltis yra drauge sūniškas pasitikėjimas ir ištverminga kantrybė, nes Dievas pateikia išbandymą. Pasakojimas apie agoniją parodo, jog Jėzus sutinka išbandymą sąmoningai, skausmingai ir laisvai. Jis sutinka būti išduodamas į nusidėjėlių rankas ir gerti taurę, kurią Tėvas, nors ir galėdamas ją atitolinti vis dėlto pakvietė gerti.
„Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas” (Mk 14, 41). Dieviškasis veikimas Biblijoje dažnai perteikiamas neveikiamosios rūšies veiksmažodžiu. Jis atiduodamas į nusidėjėlių rankas paties Dievo, nes atėjo jo valanda. Jeigu Dievas jo neatiduotų, niekas neįstengtų pakelti prieš jį rankos, kaip ne kartą pabrėžia evangelistas Jonas.
Kristus įžengia į kančią pasikliaudamas vien Dievu ir žinodamas esąs jo atiduotas. Tai slėpinys, kurį Jėzus paskelbs prieš paskutinį atodūsį skausmingu klausimu: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” Vienas Dievas turi kančios slėpinio raktus – Jėzaus kančios ir visų kitų kentėjimų, į kuriuos atiduodami žmonės. Kokiems kentėjimams Dievas atidavė savo Sūnų? Jėzus buvo atiduotas smurtui ir žiauriai kentėjo savo kūnu. Dar labiau jis kentėjo savo širdyje dėl daugybės patirtų apleidimų bei išdavysčių.
Štai Jėzus prieš Pilotą, kurio pareiga garantuoti teisingumą. Šis romėnas žino, jog žydų vyresniųjų kaltinimai melagingi. Nepagrįsti kaltinimai slepia žydų vadovų neapykantą nekaltam žmogui. Pilotas pasiūlo pasigailėti Jėzaus, tačiau minia, manipuliuojama vyresnybės, išsirenka Barabą, o Kristų nubalsuoja kryžiaus mirčiai. Pilotas, užuot įgyvendinęs teisingumą, bailiai apleidžia Jėzų ir atiduoda jį priešams.
Galilėjos tetrarchas Erodas žinojo Dekalogą ir pagal savo deklaruojamą tikėjimą privalėjo jo laikytis. Tačiau jis nepaisė nei draudimo svetimauti, nei draudimo žudyti. Vyriausiasis kunigas Kajafas, atsakingas už viso Izraelio religinį gyvenimą pirmasis paskelbia nuosprendį Jėzui. Jo uošvis Anas nebuvo geresnis: jis leido suduoti į veidą tardomam Jėzui. Žydų vyresnybei Jėzų įduoda vienas artimiausių jo mokinių. Judas išduoda Mokytoją pabučiavimu, bičiulystės ženklu. Išdavystė yra trissyk pakartotas Petro atsižadėjimas. Jis netgi neigia pažįstąs Mokytoją. Baimė užstelbė meilę, panašiai kaip Jėzaus suėmimo metu, kai Petras drauge su kitais mokiniais pabėgo. Jėzus buvo iš anksto paskelbęs apie jo laukiantį apleidimą. Jis kvietė mokinius budėti ir melstis.
Visų apleistas Jėzus nukryžiuojamas. Kryžiaus papėdėje priešai šaiposi, siūlydami nužengti nuo kryžiaus: „Tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume”. Jėzus nutraukia tylą, kuri tęsėsi visos kančios metu, išskyrus jo atsakymą į vyriausiojo kunigo klausimą: „Aš Esu”. Jis atsako į savo priešų iššūkį šauksmu, kuris yra malda ir kuris atrodo kaip viešas sielvarto išpažinimas: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl mane apleidai?!”
Šiuo klausimu prasideda 22-oji psalmė, kuri išreiškia vargšo, atiduoto neteisingų engėjų priespaudai, balsą. Šie žodžiai trykšta iš Kristaus širdies ir išreiškia jo apleistumą, tačiau drauge išreiškia jo viltį Dievu, kuriuo jis nesiliauja pasikliovęs. Psalmės žodžiais Jėzus išreiškia viltį, jog Dievas jo išklausys kaip išklausė psalmėje minimo vargšo. Pasitikėjimas Dievu leidžia numanyti psalmės pabaigoje aidinčią padėką ir šlovinimą.
Dievas atsiliepia į Jėzaus šauksmą: perplyšta šventyklos uždanga. Tai ženklas, kad Kristaus auka užbaigia Senąją sandorą. Nuo šiol Dievo šlovės šventykla yra prisikėlusio Kristaus kūnas. Dar vienas Dievo atsakymas į Jėzaus maldą yra pagonių šimtininkui įkvėptas tikėjimo išpažinimas: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus”. Tai Morkaus evangelijos viršūnė. Pagonio žodžiais atskleidžiama tikroji Jėzaus kančios prasmė.
Apaštalas Paulius nuostabiame Laiško filipiečiams himne apibendrina Kančios slėpinį ir jos vaisius. Jau ne tik pagonis, bet visi kūriniai skelbia, jog nukryžiuotasis Jėzus yra Dievo Sūnus ir Viešpats.

© „Bažnyčios žinios“