Laukimas ir džiaugsmas (III advento sekmadienis)

Minios klausinėjo Joną Krikštytoją: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga“. Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems bylojo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateis už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė; jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną. Lk 3, 10-18
 
Evangelijos komentaras
 

Trečiąjį advento sekmadienį Bažnyčia kviečia į džiaugsmą: tai džiaugsmo sekmadienis, pagal lotyniškąją tradiciją vadinamas Gaudete. Apie džiaugsmą kalbama pirmuose dviejuose skaitiniuose. Evangelija akcentuoja širdies atsivertimą, be kurio neįmanomas džiaugsmingas Išganytojo laukimas.
Neteisinga būtų apriboti adventą vien Viešpaties laukimu. Šio sekmadienio Evangelijoje užduodamas klausimas: „O ką gi mums daryti?” praplečia mūsų laukimo sąvoką. Kai mes ką nors iš tikrųjų nuveikiame dėl Jėzaus, paliudijame, kad tikrai tikime jo atėjimu. Aplinkui matant daug neteisybių būtų galima klausti: o kodėl aš turėčiau paisyti sąžinės stabdžių? Dėl moralės normų? Dėl žmogiškojo solidarumo? Krikščionis į šį klausimą atsako drauge su Jonu Krikštytoju: dėl Kristaus. Kristus yra krikščioniškosios doros pagrindas ir matas. Dėl jo krikščionis gali padaryti viską. Dėl Kristaus kai ko tenka ir atsisakyti.
Jonas Krikštytojas nereikalauja, kad mes eitume į dykumą ir vilkėtume kupranugario vilnų apdaru. Jonas primygtinai prašo paprasto, konkretaus išorinio veiksmo, reiškiančio vidinį atsivertimą. Jis reikalauja paprastų meilės ir savitvardos darbų. Juos gali daryti kiekvienas, jei tik rimtai į visa tai žiūri. Išganymas atviras visiems žmonėms: tai liudija anuometinės žydų visuomenės nekenčiamų sluoksnių – muitininkų ir kareivių – pakvietimas. Iš muitininkų nereikalaujama atsisakyti savo darbo, liautis kolaboravus su okupacine romėnų valdžia. Kareiviams taip pat neįsakoma dezertyruoti ar mesti ginklus. Asketiškojo atgailos skelbėjo Jono reikalavimai stebėtinai nuosaikūs. Jais nesiekiama radikaliai reformuoti mokesčių, finansų sistemos, neginčijamas nei kariuomenės vaidmuo.
Šiuo nuosaikumu anaiptol neatmetamos būtinos reformos. Žvelgiant į Evangelijos sklaidą per du tūkstantmečius galima manyti, kad kai kuriems Jėzaus skelbtiems dalykams tik dabar pribrendo laikas. Evangelijos pilnatvė netilpo į vienos žmonių kartos laikmetį. Turime nepamiršti, kad Dievo žodis yra tarsi grūdas. Jis skleidžiasi iš kartos į kartą ir rutuliojasi per įvykius ir reformas. Žvelgiant iš palyginti ribotos asmeninio gyvenimo perspektyvos, tie pokyčiai atrodo pernelyg lėti ar nepakankami. Tačiau iš tikrųjų jie vyksta.
Jono pamokslas yra Kristaus pamokslas. Jonas skelbia savo vaidmens mažėjimą ir Kristaus atėjimą. Jis žino esąs tik pirmtakas, atėjęs parengti kelio. Po jo ateina tikrasis, nepalyginamai galingesnis. Jis yra Viešpats, kuriam Jonas jaučiasi nevertas atrišti kurpių – net atlikti vergo šeimininkui daromos paslaugos. Jono Krikštytojo užduotis yra visur ir visada iškelti nepalyginamą Kristaus asmenį į centrinę vietą. Jonas galingais žodžiais apibūdina Jėzų: jis krikštys Dvasia, išlies saviškių širdyse Šventąją Dvasią. Jis krikštys ugnimi, teismo liepsna nuskaistindamas visą pasaulį. Jonas Krikštytojas atveria žvilgsnį į paskutiniuosius laikus, kurie prasideda jau dabar. Šie įvykiai jau beldžiasi į mūsų duris. Jau nebeturime neapibrėžtos daugybės laiko apsispręsti. Atsisakymas apsispręsti yra taip pat apsisprendimas.
Jėzaus pirmtako Jono žinioje primenamos abi galimybės: išganymo ir pasmerkimo. Nesakoma raminamu tonu, esą vis tiek visi būsią išgelbėti. Nėra geras darbas nutylėti tai, kad žmogus gali prarasti visą gyvenimą.
Džiaugsmas yra įtikinamiausias, nesuvaidinamas Gerosios Naujienos rodiklis. Galime paklausti savęs, kur jautėmės džiaugsmingesni – susikibę rankomis Baltijos kelyje ar stumdami gėrybių kupinus vežimėlius prekybos centre? Didžiulėse apšviestose parduotuvėse daugelio žmonių akys išduoda nuovargį ar nuobodą. Nudžiungame dažniausiai ne dėl pagausėjusio prekių asortimento, o sulaukę paprasto šypsnio ar malonaus žodžio ten, kur jo neįsako darbdaviai, nenumato respektabilus įstaigos reglamentas. Baltijos kelyje visus vienijo bendra idėja, kurią iš atminties grasina išstumti kasdienos murmėjimai. Kalėdinės prekybos šurmulyje svarbu neprarasti džiaugsmo dėl visus vienijančio nuostabaus įvykio – Dievas tapo žmogumi.
Apaštalas Paulius parodo, kaip giliai šis džiaugsmas paliečia žmogaus širdį. Paulius šį laišką filipiečių bendruomenei rašė jau ketverius metus kalėdamas ir veikiausiai nujautė būsimą mirtį. O filipiečių bendruomenė buvo vos pradėjusi krikščioniškąjį kelią, jų dar laukė sutemos, pavojai ir persekiojimai. Vis dėlto Paulius juos drąsino: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! <…> Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4, 4.6).

Parengė K. L.
© „Bažnyčios žinios“