28 07 2018

Malonės gausa (XVII eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. 
Jn 6, 1-15
 
Evangelijos komentaras
 
Šv. Jonas duonos padauginimą sieja su Jėzaus pažadu duoti žmonėms kitokios duonos, apie kurią iki šiol dar nebuvo kalbėjęs. Bet jau netrukus duona taps Kristaus kūnu, ir jo sekėjai valgydami šią duoną jungsis su Kristumi. Evangelijoje užrašytas duonos padauginimo stebuklas – tai ne vien Jėzaus dieviškos galios ženklas, bet ir proga prabilti apie kitokią duoną. Duonos padauginimas sukėlė žydų tautos vaikų širdyse įvairių išgyvenimų. Vieni gal prisiminė maną, kurią protėviai valgė dykumoje, kiti džiaugdamiesi tokiu nuostabiu karaliumi ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos” (Jn 6, 34). Tuo tarpu Jėzus šiuo stebuklu rengė tautą valgyti kitokią duoną, kuri tapo visos Bažnyčios gyvastimi. Šis stebuklas mums turėtų priminti vieną reikšmingą žmogaus dvasinio gyvenimo tiesą. Jėzus ne tiktai duoda, bet ir laukia, kad ir mes jam kai ką duotume. Evangelijoje skaitėme, kaip Andriejus Jėzui pranešė, kad yra vienas berniukas, „kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis”. Kai Jėzui buvo paduota duona ir vynas, jis sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat žuvų, kiek kas norėjo”. Jėzus pagausino tai, ką žmonės jam pateikė. Prisiminkime kitą Jėzaus stebuklą – vyno padauginimą Galilėjos Kanoje. Vynas neatsirado iš nieko: indus reikėjo pripildyti vandens. Kai tai buvo padaryta, Jėzus pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui” (Jn 2, 8). Vanduo čia yra tarsi mūsų žmogiškų pastangų simbolis. Be Dievo palaimos mūsų pastangos panašios į žemėn susigeriantį vandenį. Paveskime savo pastangas Viešpačiui, kad jas palaimintų. Visa išganymo istorija yra Viešpaties gailestingumo darbas, bet mums patiems reikia parodyti gerą valią, savo norą bendrauti su Dievu.
Eucharistinėje aukoje tikintieji atneša aukojimui duoną ir vyną. Tai graži ir prasminga mintis: mes atnešame Viešpačiui, ką turime, ir laukiame, kad tos mūsų dovanos būtų palaimintos, kad priimdami Komuniją gautume sielą stiprinančio maisto. Ką mes galėtume šiandien Viešpačiui atnešti, kad jis parodytų mums savo malonės stebuklą? Didžiausias mūsų talentas – protas. Bet kokia nelaimė, kai žmogus protą naudoja ne tiesos paieškoms, kūrybai, bet kitiems išnaudoti, vagystėms, plėšikavimams, sukčiavimams. Kaip dažnai žmogus savo protą žaloja įvairiais nuodais. Viešpatie, iš tavęs gavau šią brangią dovaną, savo talentus, savo kūrybinę galią. Nuo kada prasidėjo mano smukimas? Gal tada, kai pritrūkau pinigų degtinei ar narkotikams? Pirma vagystė, pirmasis pasukčiavimas, pirma sąžinės graužatis. Užuot kėlęsis, vėl pasukau nuodėmės keliu. Neseniai skaitėme apie Europoje pasirodžiusias puikiai padirbtas eurų kupiūras. Nustatyta, kad jos pagamintos Lietuvoj. Ak, didvyrių žeme, kada suprasi, kas yra tavo garbė... Tavo protas skirtas tiesai, o ne melui. Kaip greitai susigundai eiti lengviausiu keliu, kad tik patenkintum savo instinktus. Kaip reikia, kad bent dalį savo talentų paskirtum Viešpačiui. Tai, ką mes Viešpačiui padarome, galima vadinti mūsų pasirengimu malonės veikimui. Deja, ne kartą jaučiamės visiški vargšai. Ką galėtume savo Viešpačiui pasiūlyti? Paguodai prisiminkime, kad visuomet turime itin gerų mainų galimybę. Sena legenda pasakoja, kaip šv. Jeronimas, 25 metus gyvenęs Jėzaus užgimimo grotoje, kartą sulaukė netikėto svečio. Jį aplankė kūdikėlis Jėzus. Kai šventasis susirūpinęs klausė, ką galėtų jam padovanoti, Jėzus atsakė: „Atiduok man savo nuodėmes”. Štai mums visiems vertingas patarimas. Bet kaip jas atiduoti? Reikia jas paskirti apvalančiai Viešpaties galiai, kurią jis paliko savo Bažnyčiai: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, kam sulaikysite – sulaikytos” (Jn 20, 23).
Vasarą važiuojame į kitas bažnyčias, dalyvaujame atlaidų šventėse. Labai malonu tokiomis progomis susitikti su pažįstamais. Bažnyčių klausyklose matome sėdinčius kunigus. Tačiau mums net neateina į galvą mintis stoti prie klausyklos, suskaičiuoti savo nuodėmes, išpažinti jas svetimam, gal net visai nepažįstamam kunigui. Bet pagalvok, ką už tai gautum! Po išpažinties tu artinsies prie altoriaus, priimsi didžiąją šv. Mišių dovaną, susivienysi su didžiuoju savo širdies draugu, kuris stebi tavo kreivus žingsnius ir laukia šio susitikimo. Atgaila ir Komunija – štai dvi mūsų tikėjimo kolonos. Galite sakyti, kad Bažnyčia nemoderni, nelanksti, bet kol pasaulyje gyvas sūnus palaidūnas, įmanomas ir jo grįžimas bei susitaikymas su Tėvu.
Šio sekmadienio Evangelija kalba apie duonos padauginimą. Šis stebuklas įvyko todėl, kad vienas berniukas turėjo penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Viešpats padaugino tai, ką žmogus atnešė. Penki duonos kepalėliai. Šiandien prisiminkime penkis Bažnyčios įsakymus. Tebūna tai mūsų penki krikščioniškų pareigų kepalėliai. Atiduokime juos Viešpačiui. Kas Dievo, tebūna Dievui. Pirmasis Bažnyčios įsakymas – šventes švęsk! Šiuo metu Bažnyčioje yra tik keturios privalomos šventės: Kalėdos, Naujieji metai, Žolinė, Visi šventieji. Tai nedidelis kepalėlis. Antrasis Bažnyčios įsakymas – sekmadieniais ir šventadieniais dalyvauk šventosiose Mišiose! Šis duonos kepalėlis ypač vertingas: dalyvaudami Mišiose ir jose priimdami išganymo duoną „laimime amžinos garbės laidą”. Trečias – pasninkus pasninkauk. Šito reikalauja ne tiktai Bažnyčia, bet viso pasaulio gydytojai. Ketvirtas – velykinė Komunija. Telieka paklausti, ar dėl to visų sąžinės ramios. Penktasis – savo Bažnyčią pagal išgales paremk. Štai penki mūsų krikščioniškų pareigų kepalėliai. Juos laiku atidavę Dievui, galėsime tikėtis nuostabios jo malonės gausos.
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]