Mokytis būti artimu (XV eilinis sekmadienis)

Anuomet atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taipogi ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ Lk 10, 25–37

Evangelijos komentaras

Kalbinęs Jėzų tikrai buvo išsilavinęs ir pažangus žydų teologas, uoliai studijavęs drauge su kitais Įstatymo žinovais. Tarp kitų dalykų buvo nebeaprėpiama gausybė įvairiausių atskirų priesakų, kurių ne tik įvykdyti, bet ir prisiminti buvo neįmanoma.

Toje žmonių grupėje, kur jis mokėsi, buvo mėginta visus tuos priesakus nustumti į šalį, pareiškus, kad visa dorovė koncentruojasi ties vienu, būtent meilės įstatymu. Tą pačią mokyklą išėjęs Paulius taip apibendrino savo mokslą: “Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį” (Gal 5, 14; plg. Mt 22, 39).

Visi sutarė ir dėl to, kad įsakymų laikymasis turi būti sudvasintas; visa žmogaus dorovė turi plaukti iš širdies, iš sielos gelmių, iš vidinių paskatų; praktikuojama turi būti visomis žmogaus proto ir valios, visomis vidinėmis ir išorinėmis išgalėmis; tai yra svarbiau “už visas deginamąsias aukas” (Mk 12, 28 – 34).

O dėl artimo meilės kai ko buvo mokoma specialiai. Iš pradžių artimųjų ieškota tarp savo giminės, o gal ir visos Izraelio tautos žmonių. Dievas buvo šios tautos Dievas. O kadangi Jahvė yra vienintelis Dievas, tai Jis yra ir visos žmonijos Dievas. Štai kodėl iškilo klausimas, ar nereikėtų savo artimu laikyti kiekvieno žmogaus, nesvarbu, kokios jis būtų rasės ar tautybės. Šito klausiama ir Jėzaus ir laukiama Jo atsakymo.

Pradžioje visa Izraelio tauta rinkosi ir stojo savo Dievo akivaizdon kaip viena visuma. Tačiau iš psalmių bei pranašų raštų aiškiai matyti, kad ir atskiras asmuo turi savo ryšį su Dievu. Užtat ir meilės įsakymas formuluojamas kaip kreipinys į žmogų – asmenį vienaskaitos “tu” forma: “Mylėk Viešpatį savo (=tavo) Dievą, visa savo (=tavo) širdimi, visa savo (tavo) siela, visomis savo (tavo) jėgomis ir visu savo (tavo) protu, o savo (tavo) artimą kaip save patį (=kaip tu myli pats save)”. Šis individualybės pabrėžimas reikalavo savotiškos atsvaros: buvo būtina akcentuoti solidarumą su kitais žmonėmis, net ir svetimšaliais.

Klausdamas “Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą”, mūsų teologas pasirodo esąs geras fariziejus: jis tiki amžinąjį gyvenimą, nori jį laimėti, jis nenori mirti ir nori amžinai gyventi danguje.

Vien doktrinos apie moralę požiūriu jis pasirodo esąs nemokša: mano, kad pats, gerai elgdamasis, gali laimėti amžinąjį gyvenimą. Jo nuomone, už gerą elgesį turi būti deramai atlyginta. Tuo tarpu malonės teikimas ir sulaikymas yra grynai Viešpaties privilegija. Klausdamas “O kas gi mano artimas?”, jis atsiskleidžia kitoje šviesoje: pasirodo, kad jis yra pasiruošęs mokytis. O kaip mes? Tolesnė šios dienos Evangelijos ištraukos analizė veda prie palyginimo apie gailestingąjį samarietį. Šis palyginimas yra visos Luko kūrybos perlas. Be abejonės, pagrindinė palyginimo tema yra atsakyti į klausimą, kas yra artimas. Tačiau šalia šios pagrindinės temos Lukas pateikia daug lyg ir antraeilių smulkmenų, kurios vis dėlto daug ką mums sako:

Žmogus keliauja iš Jeruzalės, t. y. jis keliauja atgal. Atlikęs maldingą kelionę, nupirkęs dovaną altoriui ir ją paaukojęs, jis vyksta namo. Tikriausiai prie savęs jis nebeturi daug pinigų. Nusivylę dėl to, psichologiškai sunkiai paaiškinamo pykčio pagauti, plėšikai jį sumuša ir palieka, anot Luko, “pusgyvį” (30).

Kunigas ir levitas vyksta taip pat iš Jeruzalės atgal. Jie ten ėjo savo tarnystės pareigas ir, be abejonės, grįžta ne tuščiomis. Tarp Senojo Testamento kunigų buvo ir tikrai pamaldžių žmonių: vieno jų – Zacharijo – vardas figūruoja šventųjų kalendoriuje. Bet dažniausiai jie būdavo paprasčiausi liturgijos funkcionieriai. Todėl suprantamas tas pašaipus kalbančio apie juos evangelisto Luko tonas.

Samarietis tikriausiai buvo pakeliui į Jeruzalę savo verslo reikalais. Jis tikrai ne maldininkas, keliaujantis į Jeruzalę ar iš jos. Šiam atskalūnui mūsų istorijoje skirta tikrai daug vietos. Jis, nors ir vertelga, turi širdį ir ja vadovaujasi. Jis šiek tiek nusimano ir apie ligonių slaugą: dezinfekuoja žaizdas vynu, užpila aliejaus, kad mažiau skaudėtų, apriša jas. Kaip įgudęs pirklys apskaičiuoja išlaidas užeigos namuose ir paduoda šeimininkui du denarus. Tai ne taip daug, bet ir nemažai: žmogaus dviejų dienų uždarbis (plg. Mt 20, 2). Be to, jis pats slaugydamas sugaišo visą dieną, – tai irgi šio to verta. Sunku tikėtis, kad kas nors jam atlygins. Jis net padėkos nelaukia, išvyksta tylomis.

Ir štai paruoštas atsakymas į teologo klausimą, kas yra mano artimas? Kiekvienas be išimties, kuris yra bėdoje, kuriam reikalinga pagalba. Bet toks atsakymas aiškiai nepakankamas. Šiuo atveju Jėzus pats paklausia teologo: “O kaip tau atrodo?” Kas buvo artimas ne tam, kuris slaugė, o tam, kuris buvo patekęs į plėšikų rankas? Iš pasakojimo spontaniškai išplaukia atsakymas: “Tas, kuris parodė gailestingumą” (37). Žodžiu, ne apiplėštasis ir sumuštasis, o samarietis pasirodė esąs tikras artimas. Jis ne kitą slaugė kaip savo artimą, o pats tapo artimu. Jėzaus liepimas: “Eik ir tu taip daryk” reiškia: “Eik pas kitus žmones. Vaduok juos iš atskirumo, izoliacijos, vienatvės. Nelauk, kol pasitaikys kas nors, kas galėtų būti tavo artimas, tau ant kelio, o paklausk save: kur ir kaip šiandien aš galiu suartėti su tais žmonėmis, su kuriais man Apvaizdos skirta gyventi?”

Kun. dr. Karl Schuler