21 04 2018

Mūsų ganytojai (IV Velykų sekmadienis)

0 komentarų
Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“. Jn 10, 11-18
 
Evangelijos komentaras
 
Žurnalistė S. Russell, aprašiusi savo apsilankymą kalėjime, pasakojo, kaip vieno kalinio vienutėje ji pastebėjo Gerojo Ganytojo paveikslą. Žurnalistė panoro su tuo kaliniu pasikalbėti. Jai buvo smalsu, kaip pas nusikaltėlį atsirado religinis paveikslas. Kalinys jai papasakojo, kad tą paveikslą jis buvo gavęs iš savo motinos. Motina buvusi religinga ir savo vaikams dažnai pasakodavo apie Kristų kaip Gerąjį Ganytoją. „Aš daug blogo padariau sau ir kitiems, bet neužmiršau savo motinos išmokytos maldelės į Gerąjį Ganytoją. Tikiu, kad Gerasis Ganytojas kada nors mane atras ir padės prisikelti” (plg. L. Tulaba. Pamokslai B. P. 217 ).
Jėzus jau seniai paliko mūsų žemę. Ar šiandien Gerasis Ganytojas mums pasiekiamas? Savo atpirkimo dovanas Jėzus paliko Bažnyčiai, kurią globoti atidavė savo mokiniams. Jiems perdavė savo Bažnyčios ganytojų pareigas. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Visi tikintieji privalo savo ganytojų klausyti kaip paties Kristaus: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina” (Lk 10, 16). Iš šių žodžių matome, kad už Bažnyčios vadovų stovi pats Kristus. Kai moko kunigas, jo lūpomis moko Kristus, kai laimina kunigas, laimina Kristus. Skirdamasis su savo mokiniais, Jėzus jiems primena jų misiją: „<…> padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Tais žodžiais Kristus jiems tarsi sako: „Iki šiol aš buvau jūsų mokytojas, nuo dabar jūs mokyste juos laikytis mano priesakų. Iki šiol aš jums kalbėjau apie dangiškąjį Tėvą, dabar jūs priminsite žmonėms Tėvą ir mane. Iki šiol aš jus ugdžiau ir mokiau meilės, dabar jūs priminsite žmonėms jų pašaukimą mylėti Dievą ir būti Dievo vaikais“.
Kristus savo mokiniams suteikė visus įgaliojimus, reikalingus atlikti ganytojų pareigas. Prieš valgydamas su jais Paskutinę vakarienę, Jėzus nuplovė jiems kojas. Ar tai nereiškia, kad jis savo apaštalus kviečia dalyvauti ypatingame įvykyje? Su kokia nuostaba apaštalai žiūrėjo į savo mokytoją, kuris laužydamas duoną tarė: „Tai yra mano kūnas“. Apaštalams Viešpats įsakė: „Tai darykite mano atminimui“. Kas suskaičiuos, kiek žmonių iš kunigo rankų priėmė ir priims Kristaus Kūną?!
Kad tyromis širdimis galėtume dalyvauti didžiajame Eucharistijos slėpinyje, Jėzus savo mokinius įgaliojo atleisti kaltes: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 23). Kokia nuostabi galia atleisti nuodėmes! Prisiminkime išrinktosios tautos patriarchus – Abraomą, Mozę. Kiek jiems Dievas parodė meilės ženklų! Tačiau nė vienas Senojo Testamento patriarchas negalėjo atleisti nuodėmių. Antai Abraomas derėjosi su Viešpačiu, kad dovanotų Sodomai ir Gomorai už jų nuodėmes, tačiau atleidimas jiems nebuvo suteiktas, jie buvo nubausti. Kaip dėkingi turime būti savo Viešpačiui už kunigus, kurie gali nuo mūsų pečių nuimti sunkią nuodėmių naštą.
Kunigas Tihameris Totas apie kunigystę yra pasakęs taip: „Kaip sekmadienis išsiskiria iš kitų dienų, kaip bažnyčios bokštas iškyla virš kitų stogų, taip kunigiškas pašaukimas pranoksta visus kitus pašaukimus”. Tačiau nepamirškime, kad kunigas yra žmogus. Laiške žydams skaitome: „kiekvienas <…> kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą“ (Žyd 5, 1). Kilni kunigo pareiga būti tarpininku tarp Dievo ir žmonių, bet privalome neužmiršti, kad kunigas „imamas iš žmonių“, ir niekada jis nebus toks kaip mūsų Gerasis Ganytojas – Jėzus Kristus, kuris „už avis guldo gyvybę“. Kaip ir kiekvienas žmogus atsilieka nuo savo pasirinkto idealo, taip ir žemiškieji ganytojai – kunigai atsilieka nuo Gerojo Ganytojo, kurio vaizdą teikia šios dienos Evangelija.
Kunigas ne tik žmogus; jis yra ir savo meto žmogus. Negalima norėti, kad laiko dvasia, stipriai veikianti kiekvieną žmogų, neveiktų ir kunigo. Reikia pastebėti, kad mūsų laikmečio moralinė atmosfera nepalanki kunigo asmenybei atsiskleisti. Tiesa, mes nematome tiesioginių persekiojimų, kaip buvo sovietiniais metais, bet jaučiame, su kokiu malonumu gaudomos sensacingos kunigų istorijos. Deja, jų pasitaiko, ir jos pirmiausia skaudina pačią Bažnyčią. Vis dėlto Kristus patikėjo ją žmonėms, tarp kurių buvo ir Judas. Matydami kunigų nuodėmes neužmirškime, kad žmogus yra paliestas nuodėmės, kad ir kunigas yra nuolatinės kovos būsenoje. Bet mes turime būti dėkingi Viešpačiui, kad per kunigą teikiamų Dievo malonių jis nesusiejo su jo asmeniniu šventumu. Kunigo išrišimas galioja net ir tada, kai jis pats yra nusidėjęs. Prie altoriaus kunigas gali būti praradęs Dievo malonę, bet jo aukojama auka yra Kristaus auka, teikianti tas pačias malones kaip ir švento kunigo.
Šiandien, kai pasaulis vis labiau nusigręžia nuo Bažnyčios, žmonės nenori kunigui rodyti tokios pagarbos kaip anksčiau. Tačiau tai nereiškia, kad kunigo reikšmė Bažnyčioje sumenkėjo. Antai Amerikos katalikai kreipiasi į Lietuvos vyskupus: „Duokite mums kunigų!“. Betgi ir pati Lietuva stokoja kunigų. Daug parapijų nebeturi kunigo. Kai kur vienas kunigas aptarnauja tris parapijas. Šiandien kaip niekada aktualūs Jėzaus žodžiai: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 37–38). Savo maldose šiandien prašykime Viešpatį, kad padrąsintų mūsų šalies jaunimą rinktis kilnų kunigo gyvenimą. Garsus vokiečių vyskupas Keteleris buvo dėkingas vienai kukliai vienuolei, kuri ištvermingai meldėsi, idant jis taptų kunigu. O kad mes galėtume žinoti Dievo Apvaizdos kelius, pamatytume, kiek žmogiškų reikalų Dievas yra sudėjęs į besimeldžiančiųjų rankas... Tegu Gerojo Ganytojo sekmadienį mūsų maldos pasiekia ir gyvuosius, ir mirusius kunigus, o tikintieji teišprašo daugiau pašaukimų, kad būtų kam atleisti mūsų kaltes ir aukoti Kristaus auką.
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]