Mūsų kelias (V Velykų sekmadienis)

[Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo.] Lozoriaus seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvojo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“
[Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“. Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“]
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. (O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties.) Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
[Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.]
Ir Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Ir vėl susigraudinęs, Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. Jn 11, 1-45

Evangelijos komentaras

Šio sekmadienio Evangelija tokia turininga, kad neužtektų net ir kelių valandų ją aptarti. Tad susitelkime tik prie vienos minties. Ką tik girdėjome Kristaus žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”. Tebūna šio pamąstymo tema – „Jėzus yra mūsų kelias”. Yra visokių kelių – prabangių, akmenuotų, kalnuotų, tiesių, kreivų… Visiems keliams viena yra bendra: visi jie kur nors veda – į stotelę, į miestą, į kaimą. Jeigu Jėzus yra kelias – kur jis veda? Pats Jėzus atsako: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane”. Štai mums atsakymas: kelias, kuriuo jis save vadina, veda pas Tėvą. Jis atėjo mums vietos paruošti ir mus pas Tėvą nuvesti. Dažnai šeimoje vaikas nedrįsta artintis prie tėvo, kuris nuolat kažkuo užsiėmęs ir neturi kada pabendrauti su sūnumi. Bet vaikas turi ir motiną, kuri jam geriausias kelias į tėvo širdį. Tepadeda mums šis gyvenimiškas pavyzdėlis suprasti, ką Kristus nori pasakyti, teigdamas, kad jis yra mūsų kelias.

Ne sykį esame girdėję posakį: „Visi keliai veda į Romą”. Deja, to negalime pasakyti apie dangų. Į dangų veda tik vienas kelias. Tas kelias yra Kristus. Šiandien atidžiai pažvelkime į šį kelią. Niekas kitas nėra taip aiškiai nusakęs šio kelio esmės kaip pats Kristus. Gerai įsiklausykime į šiuos jo žodžius: „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė” (Jn 6, 38). Skaitydami ar girdėdami tuos žodžius turėtume nulenkti savo galvas. Tai pati esmingiausioji Kristaus žmogiškojo gyvenimo prasmė – vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Joks genijus, joks išminčius ar filosofas žmogaus gyvenimo tikslo taip tiksliai ir paprastai nesuformulavo kaip Kristus: vykdyti Dievo valią. Apie save jis sakė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė” (Jn 4, 34). Visi evangelistai perteikia Kristaus maldą, kai jis po Paskutinės vakarienės Alyvų darželyje besiartinančios mirties akivaizdoje meldžiasi: „Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!” (Lk 22, 42). Tai vienintelė akimirka, kai Kristaus žmogiškoji prigimtis susvyravo. Vis dėlto ir čia jis išlieka ištikimas Tėvo valiai. Net gyvybė jam nėra aukščiausias gėris. Toks yra kelias, kurį mums rodo Kristus – vykdyti Dievo valią taip, kaip ją vykdė pats Kristus.

Savo misiją tęsti Kristus įgaliojo Bažnyčią. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones” (Mt 28, 19). Kristui įžengus į dangų, Bažnyčia vykdo Kristaus misiją, ji yra mūsų ir kelias, ir tiesa, ir gyvenimas. Ji nuolat mums primins, kas yra žmogus ir kas yra Dievas. Ji iš kartos į kartą skelbs Dievo valią. Ji bus įpareigota saugoti autentišką Kristaus Evangeliją ir perduoti ją neiškreiptą. Tikintieji bus įpareigoti klausyti savo ganytojų kaip ir paties Kristaus: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs” (Lk 10, 16). Vykdyti Dievo valią taip, kaip ją vykdė pats Kristus! – toks yra kelias, kurį mums nurodė Dievo Sūnus, kurį nuolat rodo Bažnyčia. Bet nejaugi, Viešpatie, tu savo mylimiesiems žmonėms negalėjai parodyti lengvesnio kelio? Juk tavo parodytas kelias yra kryžiaus kelias. Tu ir savo mokinius įspėjai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24). Kodėl, Viešpatie, tu, mus taip mylėdamas, rodai ne platų malonumų kelią, bet kvieti sekti tave? Kodėl dangiškasis Tėvas ir tau, ir tavo sekėjams skyrė kryžiaus kelią?

Prisipažinkime, kad dažnai su slaptu pavydu žiūrime į pasaulio išrinktuosius. Niekas kitas nėra taip gausiai apipilti žemiškomis gėrybėmis, kaip jie – pasaulio turtingieji, galingieji, išmintingieji. Bet vis dėlto… Skaitydami gyvenimo knygą, matome, kad daugybė žemiškomis gėrybėmis apdovanotų žmonių nesijaučia laimingi. Negana to: daugybė vyrų ir moterų, gyvendami prabangoje, patenka į savo aistrų nelaisvę. Kiek kankinasi pavergti alkoholio, narkotikų… Tai suvokia ne tiktai filosofai, bet ir paprasta liaudis. Daugelio tautų tautosakoje vienokiu ar kitokiu variantu pasakojama apie karalių, kuris sirgo liūdesio liga. Jam padėti galėjo tik laimingo žmogaus marškiniai. Po ilgų ieškojimų pagaliau buvo surastas laimingas žmogus, visiškai patenkintas savo gyvenimu. Bet, kai reikėjo gauti jo marškinius, paaiškėjo, kad jis jų neturėjo.

Ak, atleisk, Viešpatie, kad primenu tau savo dvejones. Tai todėl, kad aš dar iki galo nesupratau, ką reiškia – Dievas yra meilė. Ar skundžiasi moteris gimdymo kančiomis, kai išvysta savo kūdikį? Juk tu netrokšti kančių, lydinčių mūsų gyvenimą. Esame keliautojai, ar dera tad skųstis kelionės nepatogumais? Šiandien Viešpats mus drąsina: „Mano Tėvo namuose daug buveinių <…> Einu jums vietos paruošti“. Padėk man, Viešpatie, suprasti: ne kryžiaus, bet tavo malonės netekti reikia bijoti. Apaštalai patyrė daug priespaudos ir sunkumų, bet savo pasiuntinybėje jautėsi laimingi. Pasak Apaštalų darbų knygos, „jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus Kristaus vardo užsitarnavo panieką” (Apd 5, 41). Šv. Jokūbas savo laiške ragina: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus” (Jok 1, 2). Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys Kristaus mokslą vadina „Evangelija”. Ką reiškia šis graikiškas žodis? Išvertus – tai linksmoji naujiena. Čia ir yra didysis krikščionybės slėpinys: kryžiaus ir džiaugsmo lygiagretė. Kristus kviesdamas jį sekti, užtikrina, kad jo jungas švelnus ir našta lengva. Jis kalba ne tik apie kryžių. Jis kviečia džiaugtis, nes mūsų laukia gausus atlygis danguje (plg. Mt 5, 12).

© „Bažnyčios žinios“