Mūsų tikėjimas (XIX eilinis sekmadienis)

18-sundaŽydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas neateis pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: ‘Ir bus visi mokomi Dievo’. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Jn 6, 41-52
 
Evangelijos komentaras
 
Kas pasakytų, kiek kartų girdime žodį „tikėjimas”. Šiandien Evangelijoje girdėjome Kristaus žodžius: „<…> kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą”. Tai mums primena Morkaus evangelijos pabaigą: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas” (Mk 16, 16). Norėdami suprasti šį dažnai girdimą žodį, pirmiausiai klausiame, ką jis reiškia kasdieniame gyvenime. Visi gerai žinome, ką reiškia tikėjimas kasdienėje kalboje. Pažiūrėkime į vaiko tikėjimą. Labiausiai jis tiki savo motina, vėliau – mokytojais, profesoriais, mokslo tiesomis. Veikiant Dievo malonei, atsiranda tikėjimas nematomu Dievu. Tikėjimas, kurio laukia iš mūsų Kristus, yra ne tik Dievo pripažinimas, bet taip pat žmogaus asmeninis ryšys su juo. Žmogus Dievą pripažįsta kaip aukščiausią gėrį, jam lenkiasi, su juo bendrauja, priima jo apreikštas tiesas (plg. KBK 150). Tai nėra vien proto veiksmas, nes tikėjimas yra Dievo malonė. Kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, Jėzus jam pasakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje”(Mt 16, 16). Žodžiai „kūnas ir kraujas” reiškia žmogaus prigimties galias. Petras įtikėjo Kristų ne savo proto galia, bet dangiškojo Tėvo malonės dėka. Tačiau Petro tikėjimas nebuvo aklas. Jis jau buvo matęs Kristaus stebuklus, girdėjęs jo pamokslus.
Mūsų tikėjimas taip pat nėra aklas. Dievas pateikia mūsų protui reikalingų įrodymų. Pasak Bažnyčios katekizmo: „Dievas panoro vidinę Šventosios Dvasios pagalbą susieti su išoriniais Jo Apreiškimo įrodymais” (KBK 156). Tai Kristaus ir šventųjų stebuklai, pranašystės, Bažnyčios išplitimas pasaulyje, jos vaisinga veikla ir stabilumas. Tikėjimas nėra našta. Tai – sparnai, kuriais pakylame prie savo Kūrėjo ir Tėvo. Argi nebuvo mūsų gyvenime valandų, kai tarsi sparnais pakilome prie savo būties ištakų. Rodos, prisiglaudei prie savo didžiausio draugo ir geradario trokšdamas, kad nesibaigtų šis meilės prisilietimas.Deja, dažnai mes patys statome kliūtis nuoširdžiam bendravimui su Dievu. Ką galima pasakyti apie tikėjimą tokio žmogaus, kuris nepaiso Dievo įsakymų, kuris tiesiog atmeta Dievo kvietimą bendrauti. Pati didžioji nelaimė, griaunanti mūsų tikėjimą, – nuodėmė. Mokykimės iš gamtos. Kai dangų dengia tamsūs debesys, nebematome saulės. Atrodo, kad jos ir nėra. Nuodėmė yra kaip debesys, uždengiantys mūsų tikėjimo saulę – Jėzų Kristų. Prisiminkime, kas atsitiko karaliui Dovydui, kai jis per nuodėmę prarado Dievo malonę. Jo atgailos psalmėse juntame prarastos malonės ilgesį: „Viešpatie, išgirsk mano maldą; išgirsk mano raudą, ištikimasis. Tu teisingas – man atsiliepki! (Ps 142)
Lenkijos karalius Boleslovas, nužudęs savo brolį – Krokuvos vyskupą Stanislovą, taip sunkiai išgyveno savo nuodėmę, kad pasitraukė iš pasaulio, užsidarė vienuolyne ir, apsimetęs nebyliu, 8 metus gyveno niekieno nepažintas. Tik mirties dieną pasisakė esąs Lenkijos karalius Boleslovas ir parodė savo karališką žiedą. Šv. Paulius rašo: „<…> mūsų Evangelija <…> paslėpta vien tik einantiems į pražūtį, netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės – Evangelijos šviesos” ( 2 Kor 4, 3–4). Kodėl gi šiandien tiek daug žmonių, praradusių tikėjimą? Pažvelkime į mūsų tautos „elitą”. Kiek daug žmonių veržiasi į valdžią ne tam, kad žmonių gyvenimu rūpintųsi, bet kad sau kuo daugiau naudos turėtų. Iš tiesų kiek daug tų, kuriems „pasaulio dievaitis apakino protus”. Jie ir patys nenori matyti tiesos ir kitiems ją stengiasi užtemdyti. Kad tikėjimas būtų gyvas ir veiksmingas, privalai jį puoselėti. Pirmiausiai rūpinkis savo sąžine. Mūsų šalyje dar nesunku surasti klausykloje sėdintį kunigą. Vasarą mėgstame dalyvauti atlaidų šventėse. Rengdamiesi į tokią kelionę, pažvelkime į savo sąžinę, paklauskime save, ar galime artintis prie Dievo stalo, priimti Komuniją? Kokia puiki proga atgaivinti savo tikėjimą.
Po Velykų Bažnyčia prisimena du mokinius, kurie ėjo į Emausą. Jie skaudžiai išgyveno Kristaus mirtį ir buvo nusivylę, kad neišsipildė jų viltys. Jie tikėjosi, jog Kristus išvaduosiąs Izraelį. Jiems beeinant prie jų prisiartino Kristus, bet mokiniai jo nepažino. Jie išsakė savo nusivylimą. Tuomet Kristus jiems padėjo suprasti raštus ir Kristaus kančios slėpinį. Kristų jie atpažino tik tada, kai jis laužė duoną ir jiems davė valgyti. Niekas taip nesustiprina tikėjimo, kaip dalyvavimas Eucharistijoje – pokylyje, kuriame Kristų priimame ir gauname amžinosios garbės laidą. Nepaisant Dievo malonės ir mūsų geros valios, ne kartą mus apninka abejonės. Ypač kai matome pasaulio triumfą, dorų tikinčiųjų vargą, žmonių nelaimes, kančias, milijonus badaujančių. Kurgi tas Dievas? Čia vienintelis atsakymas – Kristaus kryžius. Kryžius byloja, kad kančia ir mirtis nėra didžiausias blogis. Nepalyginamai didesnė nelaimė prarasti Dievą. Būdami vienybėje su Dievu patiriame, kad kančia tampa vertybe, vedančia į prisikėlimą. Apaštalas Jokūbas perspėja: tikėjimas be darbų yra miręs. Apaštalas nori pasakyti, kad tarp tikėjimo ir žmogaus darbų yra glaudus ryšys. Geruose darbuose visada glūdi tikėjimo kibirkštėlė. Šv. Tomas Akvinietis moko, kad net pagonys, darydami gerus darbus, paliudija savo sieloje glūdinti tikėjimą ir rengia sau išganymą. Gerieji žmonės, jus čia atvedė ne kas kita, kaip tikėjimas. Dėkokite Dievui, kad itin sunkiais mūsų šaliai laikais Dievas padėjo išsaugoti tikėjimą. Jūs patyrėte didelių išbandymų, bet ir toliau tikite Dievu Tėvu, jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir Šventąja Dvasia, esate ištikimi Bažnyčios vaikai. Telydi ir toliau jus Viešpaties malonė.
 
Parengė V. S