Mylimasis sūnus (Kristaus Krikštas)

Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems bylojo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateis už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“. Kai, ­visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. Lk 3, 15–16, 21–22

Evangelijos komentaras

Antrasis Izaijas, didis Babilono tremties laikotarpio pranašas, paliko mums keturias poemas apie Dievo išrinktąjį, vadinamą „Viešpaties tarnu”. Šiai šventei parinktas skaitinys iš pirmosios poemos. Šventajame Rašte tarno titulu ne kartą vadinami Dievo tautos vadovai: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Dovydas. Ši sąvoka taikoma taip pat visai išrinktajai Dievo tautai. Šio sekmadienio skaitiniui parinkta beveik visa poema. Pirmoje jos dalyje Viešpats pristato savo išrinktąjį, o antroje tiesiogiai kreipiasi į jį. Iki tol išrinktosios tautos pranašai dažniausiai skelbdavo teisybės atkūrimą bei teisės grąžinimą jėgos ir net prievartos keliu. Dabar skelbiamas Dievo išrinktasis, kuris atkurs teisingumą švelnumu, nepakeldamas balso, jautriai elgdamasis su vargšais ir silpnaisiais. Čia susiduriame su svarbiu posūkio tašku dieviškajame apreiškime. Kadangi nebėra karaliaus ir nebegalima grįsti vilčių Dovydo dinastijos tąsa, subrendo istorinis momentas naujai žiniai. Dievo Dvasios pripildytas slėpiningas tarnas įvykdys teisingumo misiją be triukšmo, švelniai, net patirdamas regimą nesėkmę bei kentėjimus (4 poema). Dieviškoji pedagogika, pasinaudodama pranašo intuicija, žengia naują žingsnį. Senosios pranašystės apie Dovydo palikuonį nepanaikinamos, tačiau naujoji perspektyva byloja veikiau apie dvasinę, o ne žemišką karalystę.

Antrojoje poemos dalyje Viešpats kreipiasi į savo tarną, pranešdamas, kad jo laukia didi misija: „Aš sukūriau tave ir padariau tave Tautos sandora, Tautų šviesa, kad neregių akis atvertum, belaisvius iš kalėjimo išvestum”. Čia pavartotas tas pats žodis, kuriuo Pradžios knygoje nusakytas žmogaus sukūrimas. Galima numanyti, jog Viešpats čia kalba apie naujos žmonijos, vadovaujamos savo tarno, kūrimą. Vėlesni įvykiai patvirtina šią vilties žinią. Persų karalius Kyras netrukus paleis ištremtuosius izraelitus iš Babilono ir net padės jiems grįžti į Jeruzalę. Nuo Jono krikšto Kristus pradeda tarno misiją. Iš dangaus pasigirsta žodžiai, panašūs į Izaijo pranašystę: „Tu mano mylimasis sūnus, tavimi aš gėriuosi”. Jėzus ne kartą pakartoja, jog yra atėjęs į žemę tarnauti. Evangelistas Matas 12 skyriuje cituoja šį Izaijo tekstą, parodydamas, kad jis išsipildo Kristuje. Savo kančia ir mirtimi Jėzus įgyvendina kenčiančiojo tarno pranašystę.

Apaštalų darbų skaitinys taip pat atskleidžia lemiamą posūkį ankstyvosios Bažnyčios istorijoje. Į krikščionių bendruomenę pirmą kartą krikštu priimamas pagonis ir jo visa šeima. Iki tol apaštalai kreipėsi į žydus, rodydami, jog Jėzus yra Mesijas, apie kurį kalbėjo Raštai. Evangelijos visuotinumas buvo suvokiamas pagal pranašų vizijas, laukiant dienos, kai pagonių tautos ateis į Jeruzalę. Tačiau nuo šiol apaštalai suvokia vyksmą kita kryptimi. Būtent jiems reikia eiti pas pagonis ir skelbti Gerąją Naujieną. Apaštalas Petras pirmą kartą peržengia neapipjaustyto pagonio slenkstį. Matydamas, kaip pagonys priima Gerąją Naujieną, apaštalas suvokia Dievo visuotinio išganymo užmojį. Šiandienos skaitinyje girdime apaštalo kalbos pradžią po šios jaudinančios patirties. Petras perteikia maldingam šimtininkui Kornelijui Jėzaus tarnystės santrauką. Apaštalas pabrėžia Jono krikštą, po kurio Jėzus buvo pripildytas Šventosios Dvasios. Apaštalas atskleidžia Bažnyčios doktriną: Šventosios Dvasios dovana nėra tik paprastas priėmimas: ji tarsi galingas užtaisas, Kristaus pavyzdžiu įgaliojantis liudyti, „daryti gera” ir gydyti pavergtuosius.

Evangelijos skaitinio pirmojoje dalyje primenamas trečiąjį advento sekmadienį girdėtas Jono Krikštytojo pamokslavimas. Evangelistas Lukas tik labai trumpai užsimena apie Jėzaus krikštą. Reikšminga tai, jog Jėzus krikštijasi drauge su visa tauta. Jis neatsiskiria nuo nusidėjėlių, einančių atsivertimo keliu. Pirmasis viešas Jėzaus gestas rodo jo solidarumą su nuodėminga žmonija. Lukas yra vienintelis evangelistas, atkreipęs dėmesį į tai, kad Jėzus, išlipęs iš Jordano, meldėsi. Evangelistas Lukas ne kartą pabrėžia Jėzaus maldą lemiamais momentais. Vandens krikštas tampa Jėzui Dvasios krikštu: „Šventoji Dvasia nusileido ant jo”. Jėzus kaip pranašas apdovanojamas Dvasios pagava, leidžiančia skelbti Dievo žodį. Dvasios išliejimas apreiškiamas regimu ženklu, kūnišku balandžio pavidalu. Kristaus krikštas yra pirmasis Trejybės apreiškimas. Pirmą kartą Rašte minimi trys dieviškieji Asmenys. Rytų Bažnyčiose Kristaus krikštas švenčiamas kaip Trejybės šventė.

Pasigirdęs balsas iš dangaus cituoja antrosios psalmės eilutes, bylojančias apie mesijinio karaliaus atėjimą į sostą. Evangelistai Morkus ir Matas taip pat remiasi antrąja psalme, tačiau pateikia tik eilutės pradžią, sujungdami ją su Izaijo tekstu apie Viešpaties tarno pašaukimą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi” (Mt 3, 17); „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi” (Mk 1, 11). Panašų Jėzaus sūnystės paskelbimą girdime ir atsimainymo ant Taboro kalno proga. Šia antrosios psalmės vieta antrajame amžiuje pasinaudojo Kristaus dievystės neigėjai. Evangelistui Lukui ši mintis absoliučiai priešinga. Tuoj pat po Jėzaus krikšto evangelistas pateikia Jėzaus kilmės knygą, kurią veda iki Adomo. Jėzus yra naujasis iš Dievo gimęs Adomas, jis yra naujosios žmonijos galva. Krikščionys per krikštą tampa Dievo vaikais ir psalmės žodžius gali pritaikyti sau: „Tu mano sūnus, šiandien tave pagimdžiau” (Ps 2, 7). 

„Bažnyčios žinios“