Mylintis „Aš Esu” (III gavėnios sekmadienis)

Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“. Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir paliepė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’ Anas jam sako: ‘Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu­ ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi’“. Lk 13, 1-9

Evangelijos komentaras

Trečiąjį gavėnios sekmadienį visuomet skaitoma ištrauka iš Išėjimo knygos. A metų cikle skaitoma apie dykumoje ištryškusią gaivinančio vandens versmę, B ciklo metais skaitomas Dekalogas, o šiais C ciklo metais – pasakojimas apie Mozės pašaukimą. Išėjimo knyga kartais vadinama Senojo Testamento Evangelija. Ši geroji naujiena pasakoja apie Dievo įsikišimą į žydų tautos istoriją, jos išlaisvinimą vedant iš vergystės į geresnę tėvynę. Išėjimo knygoje pasakojama ne vien apie „išėjimą” iš Egipto, bet taip pat apie dvasinę kelionę. Pirmosios tos kelionės gairės yra Mozės pašaukimas ir dieviškojo slėpinio apreiškimas.

Mozė, būgštaudamas faraono keršto, pabėgo į Midjaną, ten vedė kunigo Jetro dukterį ir ganė jo avis. Klajokliškas gyvenimas ir piemenavimas būdingi patriarchų laikotarpio gyvensenai. Ganydamas kaimenę Mozė prisiartina prie šventojo Horebo kalno. Čia Dievas paprašo jo būti tautos ganytoju. Pasakojime apie Dievo pašaukimą susilieja dvi tradicijos, kurias skiria du šimtmečiai. Ankstesnis tikėjimo kraičio šaltinis, kilęs iš pietinių genčių apie 10 a. pr. Kr., vadinamas jahvistiniu, kadangi jame Dievas vadinamas Jahvės vardu. Epizodas apie degantį krūmą veikiausiai priklauso jahvistiniam šaltiniui. Iš elohistinio (pagal Viešpaties vardą Elohim) šaltinio, datuotino apie 8 a. pr. Kr., kildintinas pasakojimas apie Dievo vardo apreiškimą.

Vaizduodamas Viešpaties apsireiškimą biblinis autorius pasitelkia ne gyvybę simbolizuojantį augalą, bet ugnį. Izraelio Dievas neįspraudžiamas į jokias medžiagiškas formas ir reiškiasi šviesa arba švytinčiu debesimi. Čia Dievo apsireiškimas vaizduojamas ugnimi, kuri liepsnoja, tačiau nepraryja menkučio krūmo. „Viešpaties angelo” pasirodymas liepsnoje reiškia paties Dievo apsireiškimą. Jahvistiniam autoriui būdinga vaizduoti Dievą, artimai bendraujantį su žmogumi. Tačiau tuo pat metu jis transcendentinis ir nubrėžiantis artumo ribas: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!” Dievas taip pat apreiškia savo gailestingą meilę: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus”.

Elohistinis autorius įvaizdžių požiūriu kur kas santūresnis. Jo pasakojime Dievas tiesiog prisistato Mozei. Nuo šiol jis nebėra nepažįstamas: „Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. <…> Izraelitų šauksmas tikrai pasiekė mane. <…> Aš siųsiu tave pas faraoną”. Mozė sutinka priimti patikėtą misiją, tačiau nori sužinoti Siuntėjo vardą. Dievas tarė Mozei: „Aš esu, kuris esu”. Biblinis autorius pavartoja archaišką veiksmažodžio „būti” formą. Ją galima suprasti ir kaip „Aš esu, kuris yra”; ši forma gali reikšti ir būsimąjį laiką drauge su esamuoju: „Aš esu, kuris būsiu”. Semitų galvosenoje vardo žinojimas reiškia tam tikrą įtaką vardo turėtojui. Pradžios knygoje (2, 19–20) Dievas pristato Adomui visus žemės gyvius, kad Adomas kiekvienam duotų vardą. Taip Dievas išreiškia žmogui suteiktą valdžią žemės gyvūnijos atžvilgiu. Šia prasme Dievas apsireikšdamas Mozei, galutinai neatskleidžia savo vardo ir neatsiduoda į žmogaus rankas. Priešingai, jis parodo, kad jo vardas nesutalpina viso jo slėpinio. Jis prisistato kaip transcendentinė, visavaldė ir nepriklausoma Esatis. Jis primygtinai liepia Mozei: „Tu taip kalbėsi izraelitams: ‘Aš Esu atsiuntė mane pas jus’”. Kristus taip pat pasivadina šiuo dieviškuoju vardu, netiesiogiai primindamas apsireiškimą prie Horebo: „pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!” (Jn 8, 58). „Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse” (Jn 8, 24).

Nesileidžiant į mokslinį teksto skaidymą, pakanka suvokti jo pagrindinius sandus. Susipynusios dvi pasakojimo gijos perteikia du suvokimus. Jahvistinis autorius rašė Izraelio klestėjimo laikotarpiu karaliaujant Saliamonui. Jam akivaizdu, kad Dievas ištikimas savo pažadams. Elohistinio autoriaus pasakojimas redaguotas religinės krizės laikotarpiu VIII a. pr. Kr. Šiaurės karalystėje. Pranašai Elijas (IX a. pr. Kr.), vėliau Amosas ir Ozėjas (VIII a. pr. Kr.) ragina išrinktąją tautą laikytis ištikimybės. Galutinis Išėjimo knygos redaktorius suliejo šias dvi tradicijas į vieną iškiliausių Senojo Testamento pasakojimų. Jame atskleidžiamas slėpiningas, transcendentiškas, tačiau drauge gailestingas ir užjaučiantis žmonių vargus Dievas.

Šiandienos evangelijos ištrauka priklauso plačiai atkarpai, po to „Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę” (Lk 9, 51). Jo mokymas darosi vis griežtesnis, reikia mokėti skaityti laiko ženklus (Lk 12, 54–56) ir nedelsiant atsiversti (Lk 12, 57–59). „Keli žmonės” Jėzui papasakojo apie kruvinas represijas Piloto įsakymu. Žydų istorikas Juozapas Flavijus yra aprašęs panašius Romos prokuratorių susidorojimus. Jėzaus pašnekovai veikiausiai tikisi išgirsti iš jo lūpų okupantų romėnų žiaurybių pasmerkimą. Tačiau Jėzus lieka tarsi kitoje plotmėje. Pagal anuometinį žmonių suvokimą nelaimės ir ligos būdavo tiesiogiai siejamos su nuodėmės padariniais. Išvengusieji nelaimių galėjo jaustis esą „teisūs”. Jėzus ryžtingai atmeta tokį mąstymą. Žuvusieji nebuvo be nuodėmės, tačiau jie nebuvo kaltesni už likusius gyvuosius. Savo pašnekovus Jėzus įspėja: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite”. Pastiprindamas pamokymą apie žuvusius galilėjiečius jis primena Judo gyventojus, netikėtai žuvusius užgriuvus bokštui prie Siloamo tvenkinio. Taigi čia Jėzus atmeta kolektyvinės kaltės aiškinimą. Tačiau kodėl jo perspėjimai sakomi daugiskaita? Luko evangelijos 12 ir 13 skyriuose dėmesys sutelkiamas į paskutinį teismą. Jėzus pranašiškai verkia dėl Jeruzalės: „Tu užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti”.

Po rūsčių pamokymų eina pasakojimas apie nevaisingą figmedį. Mato ir Morkaus palyginimuose nuskamba galutinis nevaisingo figmedžio pasmerkimas (Mt 21, 18–22; Mk 11, 12–14): Izraelis neatnešė Dievo lauktų vaisių. Evangelistas Lukas, priešingai, akcentuoja Dievo kantrybę. Sodininkas tris kartus prašo šeimininko atidėti figmedžio kirtimą. Kai kas čia simboliškai įžvelgia trejus metus trukusią viešąją Jėzaus tarnystę. Evangelistas viltingai žvelgia į naująją Dievo tautą, pakeisiančią stokojantį tikėjimo Izraelį. Jis žino, kad nenuilstantis užtarėjas ir tarpininkas Dievo Sūnus nepagailės jokių pastangų vesdamas nusidėjėlius į išganymą.

© „Bažnyčios žinios“