Nikodemo kelias (IV Gavėnios sekmadienis) Laetare

Jn 3, 14–21Jėzus Nikodemui pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.“ Jn 3, 14-21

Evangelijos komentaras

Praėjusio sekmadienio Evangelija apie prekeivių išvarymą iš šventovės parodo, kad Jėzaus įžengimas į žmogiškąjį gyvenimą ženklinamas radikaliais, kartais nelauktais ir skausmingais pokyčiais. Šiandienos Evangelija taip pat pateikia iššūkį apsispręsti. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas nėra tolimi mažareikšmiai įvykiai. Mūsų pačių gyvenimas ir mirtis priklauso nuo to, kaip žvelgsime į iškeltą ant kryžiaus Jėzų. Šiandien Dievo žodis kviečia mus susivokti savo širdies gelmėje.
Jėzus kalba Nikodemui apie antrą gimimą, kurį skirta išgyventi kiekvienam žmogui. Skaitinio pradžioje jis primena apie Mozės padirbdintą ir iškeltą varinį žaltį. Skaičių knygoje (Sk 21, 4–9) pasakojama apie izraelitus užpuolusius „ugninius žalčius”. Įgeltuosius izraelitus nuo mirties gelbėdavo pažvelgimas į iškeltą ant stulpo varinį žaltį. Jėzaus lūpose šis Izraelio klaidžiojimų dykumoje epizodas tampa netrukus įvyksiančiu atpirkimo ant Kryžiaus simboliu. Mozės iškeltas ant stulpo žaltys turėjo galią išgelbėti izraelitų gyvybę. Atsisakyti gelbstinčio žvilgsnio būtų tolygu savižudybei. Panašiai įvyks su Jėzumi. Nuo tada, kai Jėzus buvo iškeltas ant Kryžiaus, atsisakyti pažvelgti į jį su tikėjimu tolygu pasmerkti save pražūčiai.
Tokiam požiūriui Bažnyčia parengia pirmuoju skaitiniu. Antrosios Kronikų knygos pabaigoje keliais sakiniais nupasakojama Babilono tremties pabaiga ir paaiškinamos šios bausmės priežastys. Skaitinyje glaustai išvardijamos Izraelio žlugimo priežastys. Iš  Izraelio istorijos matome, kaip tautos gerovė priklauso nuo ištikimo šabo šventimo. Išsipildė per Jeremiją ištartas Viešpaties žodis, kad kraštas atsilygintų už savo nešvęstus šabus: „per septyniasdešimt metų jis laikysis šabo nuniokotame krašte” (2 Kr 36, 21).
Skaitydami Dievo įsakymus, duotus ant Sinajaus ir užrašytus Išėjimo knygoje, atkreipiame dėmesį, jog plačiausiai komentuojamas trečiasis įsakymas apie šabo laikymąsi. Izraelitams įsakomas poilsis turi apimti tarnus, svetimšalius, net galvijus. Mozė pabrėžia, jog poilsio dieną Dievas palaimino ir pašventino. Ši diena skirta Dievo malonėms priimti. Dievas sukūrė poilsį ne tik kaip darbo pertrauką, bet kaip erdvę, kurioje įmanomas Dievo susitikimas su žmogumi. Dievas nori su mumis susitikti per poilsį. Vienas aršiausių tikros meilės priešų yra skubėjimas ir nuovargis.
Izraelitai nebūtų galėję išsivaduoti iš vergovės vien savo jėgomis, be Dievo įsikišimo. Šis epizodas dar sustiprina Jėzaus primintą žalčio įvaizdį. Žmogaus, palikto vien savo valiai, laukia žlugimas ir mirtis. Žmogų išgelbėti gali tik Dievo įsikišimas. Apaštalas Paulius taip pat vaizduoja „mirusių nusikaltimais” žmonių likimą. Nors žemiškąją egzistenciją kartais galima pratęsti, medicinos pažanga vis dėlto nepanaikina mirties tikrovės. Dievas, būdamas „apstus gailestingumo”, išvaduoja žmones iš mirties įstatymo ir lieja savo malonę Jėzuje. Atrodo, kad akivaizdu ir būtina kreipti tikėjimo žvilgsnį į Jėzų. Tereikia tik priimti. Apaštalas moko, kad išgelbėjimas nekyla iš savęs, bet yra „Dievo dovana”. Tačiau akivaizdi Dievo malonės dovana nesuvaržo žmogaus laisvės. Kad ir kaip būtų liūdna, žmogus gali nusigręžti ir nepriimti. Tai giliai žmoguje glūdinti pagunda, todėl Jėzus sako: „Žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą”. Tamsos pomėgiui pasiduodame kiekvieną kartą, kai veikiame, reaguojame ar planuojame taip, tarsi Jėzaus apskritai nebūtų. Apaštalas Paulius tai vadina „šio pasaulio papročių laikymusi”. Evangelistas Jonas ne kartą pastebi žmonių polinkį į tamsą: „pasaulis jo nepažino” (Jn 1, 10), „savieji jo nepriėmė” (Jn 1, 11). Dievas ištaiso evangelisto „pesimizmą” visa pranokstančia meilės dovana. Malonės priėmimo pavyzdžiu gali būti sąžiningasis Nikodemas.
Nikodemas atidžiai stebėjo Jėzaus veiklą, klausėsi Nazareto Mokytojo žodžių. Jis buvo įsitikinęs, jog susidūrė su pranašu. Išsiruošė pas Jėzų naktį, tikėdamasis gauti atsakymą į rūpimus klausimus. Jėzui susitikimas su Nikodemu sudarė galimybę atverti šio tiesos ieškotojo žvilgsniui dar aukštesnių vertybių plotmę. Nepakartojamas susitikimas su Dievo Sūnumi atvėrė kelią į laimės pilnatvę, tačiau reikėjo įvykdyti dvi sąlygas. Pirma, įtikėti į išaukštintą ant Kryžiaus Jėzų. Jėzus padeda Nikodemui suvokti šį slėpinį, primindamas varinį žaltį, Mozės iškeltą dykumoje. Nikodemas, būdamas žydų mokytojas, gerai pažino Raštus. Jis suprato Skaičių knygoje pateiktą pasakojimą ir per tai galėjo suvokti Jėzaus išaukštinimo ant Kryžiaus slėpinį. Šis Izraelio mokytojas geriau negu apaštalai buvo pasirengęs priimti Kristaus mirtį ant Kryžiaus. Jis buvo tarp pirmųjų, suvokusių išganingos Kristaus mirties prasmę, ir todėl nukryžiavimo dieną parodė nepaprastą drąsą rūpindamasis tautiečių pasmerkto Jėzaus palaidojimu.
Kita tiesa, kurią Jėzus pateikia Nikodemui kaip išganymo sąlygą, susijusi su Dievo meile. Šis žydų didžiūnas gerai įsiminė Mokytojo žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”. Šiuo sakiniu Jėzus parodo krikščioniškojo tikėjimo pamatą. Iš Senojo Testamento bylojančio teisingojo Teisėjo Jahvės veide Jėzus parodė mylinčio Tėvo šypseną. Nikodemas suprato Kristuje padovanotą atperkamosios meilės dovaną. Nežinome kiek prieštaravimų iš fariziejų turėjo patirti tas sąžiningas tiesos ieškotojas. Nikodemas turėjo drąsos savarankiškai mąstyti ir atsispirti vyraujančios nuomonės spaudimui. Pamilus tiesą, drąsa tolydžio auga. Nikodemas, ryžęsis pirmam pokalbiui su Jėzumi, toliau žengė vidinio tikrumo keliu, iš kurio nebuvo išmuštas. Elgdamasis pagal sąžinę, susitiko su Jėzumi, o sustiprintas to susitikimo, derino savo elgesį pagal Evangelijos reikalavimus. Iš Nikodemo pokalbių semiamės drąsos gyvenimo ieškojimų kelyje.
 
© „Bažnyčios žinios“