Nusidėjėlių viltis (XXIV eilinis sekmadienis)

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidė­jėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškint­ojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’
Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugs­mo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devynias­dešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.
[Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“] Lk 15, 1–10. [11–32]

Evangelijos komentaras

Pirmasis šio sekmadienio Evangelijos sakinys verčia suklusti. Pas Jėzų rinkosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai. Žodis „visokie“ mums primena visus tuos, kurie visuomenės akyse neturi gero vardo. Jėzaus draugystė su šitokiais „visokiais“ nusidėjėliais fariziejus ir Rašto aiškintojus itin šokiravo. Jeigu šis Jėzus save laiko Dievo žmogumi, tai nejaugi jis nemato, kokie žmonės pas jį renkasi? Rodos, visai teisėtas buvo fariziejų pasipiktinimas, kad šitas Jėzus „priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.

Savo elgesį Jėzus paaiškina gražiu palyginimu iš piemenų gyvenimo. Avių tema yra dažna Jėzaus lūpose. Geras piemuo pažįsta savąsias avis, „avys klauso jo balso. Jis šaukia jas vardais ir jas išsiveda <…>, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 3–4). Šitokiam geram ganytojui, turinčiam šimtą avių, viena atsiskiria nuo bandos ir kažkur pasiklysta. Ką gi daro geras piemuo, kuriam visos avys brangios. Jis eina ieškoti paklydėlės, palikęs devyniasdešimt devynias ganykloje.

Šis Kristaus palyginimas ir du kiti – apie pamestą drachmą ir sūnų palaidūną – yra tokie svarbūs ir tokie esminiai visai Kristaus džiaugsmingai žiniai, kad juose galima įžvelgti visos Evangelijos santrauką. Pirmiausia šie palyginimai pagrindžia Dievo tautoje nusidėjėlio statusą. Nuo pat pirmųjų amžių krikščionių požiūris į nusidėjėlius svyravo tarp tolerancijos ir griežto rigorizmo. Bažnyčia negalėjo pamiršti Kristaus palankumo nusidėjėliams, tačiau toje pačioje Bažnyčioje nuolat dygo puritoniškos sektos, kovojančios už Bažnyčios „švarumą“. Atsirado montanistai, vėliau, katarai, albigiečiai, valdensai. Ką manyti apie Bažnyčios vaikų nuodėmes? Ar nenustelbia jos Bažnyčios šventumo?

Gražų ir guodžiantį atsakymą duoda mūsų Mokytojas. Tik du žodžiai: kviečiai ir raugės. Ačiū Tau, Viešpatie, už šį mums suprantamą ir paguodžiantį palyginimą apie kviečius ir rauges. Tarnai, išvydę tarp kviečių rauges, savo šeimininkui geranoriškai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime“. Kokių tik ravėtojų, kokių tik reformatorių Bažnyčioje nėra buvę! Šeimininkas tarnams atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“ (Mt 13, 24–30).

Fariziejams, atvedusiems prasikaltusią moterį, Jėzus pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį„ (Jn 8, 8). Fariziejai, kurie manėsi esą teisuoliai, vis dėlto neišdrįso imtis akmenų. Ar galima po šios Kristaus pamokos ką nors smerkti? Ištikimi Šventajam Raštui teologai visais laikais skelbė, kad tikinčiųjų nuodėmės neatskiria jų nuo Bažnyčios. Tai yra oficialus Bažnyčios mokymas, kurį patvirtino daugelis popiežių. Vatikano II Susirinkimas Bažnyčią parodo kaip nusidėjėlių globėją: „Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“ (LG 8).

Visa pastoracinė Bažnyčios praktika rodo, kad nusidėjėliai yra Bažnyčios rūpesčio objektai. Ji kviečia į atgailą, organizuoja įvairias rekolekcijas, Susitaikymo pamaldas, bet niekada jų neatstumia. Kažin ar kada nors kur nors yra vestos rekolekcijos, kuriose nebūtų pasakojamas ir komentuojamas paklydusios avelės palyginimas? Jei prabiltų bažnyčių klausyklos, kiek daug jos galėtų papasakoti! Štai nusidėjėlis nedrąsiai artinasi prie klausyklos, o žiūrėk, už valandėlės pakyla nuo klausyklos šventasis. Dar po valandėlės jis jau prie altoriaus ir priima Kristų, tapdamas jo Kūno dalininku.

Kaip tat suderinti Bažnyčios šventumą ir josios vaikų nuodėmes? Kad geriau suprastume Bažnyčios šventumą, pirmiausia žvelkime į jos Kūrėją. Nuo pirmos įsikūnijimo valandos iki kryžiaus mirties jo asmenyje šviečia nesuteptas, nepažeistas šventumas. Šiuo šventumu, tarsi bendru turtu, jis dalijasi su savo Bažnyčia. Ji yra jo Kūnas (plg. Ef 5, 22–23). Pasak Pauliaus, „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiais, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlių, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 25–27). Šventumą Kristus savo Bažnyčiai paliko kaip uždavinį ir tikslą. Jis ir pats dalyvauja Bažnyčios vaikų gyvenime, teikdamas jiems reikalingų malonių. Kristaus sakramentai tikinčiojo gyvenimą lydi nuo lopšio iki paskutinio atodūsio. „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Tenekliudo mums žmogaus silpnumas, jo suklupimai nuolat prisiminti Kristaus palankumą „visokiems“ nusidėjėliams ir muitininkams.

Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“