25 08 2018

Pasirinkimo laisvė (XXI eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu - Dievo Šventasis“. Jn 6, 60-69
 
Evangelijos komentaras
 
Šį sekmadienį Senojo Testamento ir Evangelijos skaitiniai ypač papildo vienas kitą. Abiejuose skaitiniuose svarstoma dramatiška pasirinkimo galimybė: laisvė priimti arba atmesti Dievą. Jozuės knygos pabaigoje vaizduojamos Izraelio gentys, galiausiai įveikusios savo priešus ir pasiekusios Pažado žemę. Tauta, susibūrusi savo vadovo Jozuės akivaizdoje, klauso pasakojimo apie išganymo įvykius nuo Abraomo laikų. Išrinktosios tautos istoriją siejanti gija yra globojanti Jahvės ranka. Viešpats nuvedė protėvius į Kanaaną, po to į Egiptą, išlaisvino iš tenykštės vergovės ir po dykumos klajonių vėl atvedė į pažadėtąją žemę. Papasakojęs šią istoriją Jozuė klausia: „Kam tarnausite?” Suprantama, po tokios įžangos jis tikisi, kad tauta vienareikšmiškai pasirinks tarnauti Jahvei. Jo paties tikėjimo pareiškimas pateikia pavyzdį kitiems: „Aš ir mano šeimyna – mes tarnausime Viešpačiui”.
Panašios pasirinkimo įtampos kupinas Jėzaus pokalbis su mokiniais po jo kalbos apie gyvybės duoną. Jis ką tik kalbėjo apie tikrąją maną iš dangaus, apie savo kūną ir kraują kaip amžinąjį gyvenimą duodantį maistą. Dabar Jėzus klausia, ką žmonės mano apie visa tai. Galima suprasti tuos, kurie pripažino negalį pakelti Mokytojo žodžių kietumo, taip pat tuos, kurie „pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo”. Jėzus atsigręžia į dvylika apaštalų panašiai kaip anuomet Jozuė kreipėsi į dvylika genčių: „Gal ir jūs norite pasitraukti?” Izraelio gentys negalėjo paneigti akivaizdžių Viešpaties geradarybių. Pagal panašią logiką ir Petras atsako klausimu į klausimą: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius”.
Šiuose abiejuose skaitiniuose nuostabu matyti žmogui duotą radikalią laisvę. Esame laisvi priimti ar atmesti galutinį būties šaltinį ar likimą. Šiandien tikinčiųjų teisėtai netenkina pragaro su verdančios smalos katilais įvaizdžiai. Pragaras giliausia prasme yra absoliuti vienatvė, pasirinkimas negyventi su Dievu. Tai visuomet laisvas pasirinkimas. Pragaras yra stipriausias argumentas, parodantis žmogaus laisvės gelmę. Vien jo galimybė byloja apie Viešpaties mums suteiktą galią, kuri teisėtai kelia pagarbią baimę. Tačiau ta pati galia leidžia mums laisvai pasirinkti Dievą, priimti amžinojo gyvenimo žodžius, pasirinkti „gyvenimą ir gerovę”, atmetant „mirtį ir pražūtį” (Įst 30, 15). Mūsų gyvenimas atspindi padarytą pasirinkimą.
Mes nepriklausome tiems, kurie po Jėzaus klausimo murmėdami pasitraukė. Tačiau galima pasilikti ir vis dėlto širdyje netikėti. Taip buvo su Judu (Jn 6, 70). Kalbą apie savo kūną ir kraują kaip amžinąją gyvybę teikiantį maistą Jėzus užbaigia teiginiu: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas”. Čia tarsi vėl supriešinama tikra Jėzaus esamybė duonoje su grynai dvasiniu ryšiu, teikiant pirmenybę pastarajam. Ką reiškia žodžiai: „kūnas nieko neduoda?” Vien automatiškas komunijos priėmimas neduoda dvasinės naudos, jei neįvyksta tikras susitikimas su Jėzumi. Vien išorinis bendrystės ženklo demonstravimas nėra išganingas.
Galima įsivaizduoti Jėzaus klausytojų žydų reakciją. Jėzaus žodžiai apie jo kūno valgymą ir kraujo gėrimą turėjo iškelti prieš klausytojų akis šventyklos aukų vaizdinį. Reikia prisiminti, kad žydai jokiu būdu negerdavo paaukotų gyvulių kraujo. Kraujas, kaip gyvybės simbolis, galėjo būti aukojamas tik Viešpačiui, vieninteliam gyvybės šaltiniui. Žydų pasipiktinimas buvo visiškai suprantamas. Negana to, Jėzus neduoda jiems galimybės sušvelnintai ar dviprasmiškai interpretuoti savo žodžius. Jis netgi patvirtina jų pasipiktinimą: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?!” Ši slėpininga nuoroda į užžengimą yra Jono evangelijoje daug kartų pasikartojantis motyvas. Jėzus kildamas grįžta pas savo Tėvą. Jėzaus žengimas į viršų susideda iš dviejų etapų, kurių evangelistas Jonas niekuomet neatskiria: Kristaus iškėlimas ant kryžiaus užbaigiamas jo šlovinguoju užžengimu. Pranašaudamas mokinių pasipiktinimą Jėzus nurodo pirmiausia savo žengimo pas Tėvą kelią, vedantį per iškėlimą ant kryžiaus.
Nukryžiuoto kūno akivaizdoje Jėzų paliks visi mokiniai, panašiai kaip tai dabar padaro pasipiktinusieji. Kalbėdamas apie amžinojo gyvenimo duoną Jėzus ragina valgyti nukryžiuotą ir prikeltą Kūną, slėpiningai duodamą mums eucharistiniame pokylyje. Tačiau nedera pamiršti kryžiaus skandalo. Kristaus mirtis yra tikra, tai ne metafora. Jis iš tikrųjų išliejo kraują dėl mūsų išganymo. Mes negalime suvokti, kaip įvyksta ši komunija, tačiau Jėzus mus kviečia – kaip anuomet kvietė savo klausytojus žydus – tikėti, kad tai įmanoma ir kad tai vienintelis būdas gyventi amžinąjį gyvenimą. Eucharistinė komunija yra drauge atsivėrimas amžinajam gyvenimui ir įsipareigojimas sekti Kristumi jo nurodytu keliu.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]