Pašlovinimo šventė. Kristaus Žengimas į dangų (Šeštinės)

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių, ir jo vardu visoms tautoms, pradedant nuo Jeruzalės, bus skelbiamas atsivertimas nuodėmių atleidimui gauti. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasiliksite mieste, kol būsite apdovanoti jėga iš aukštybių“. Jėzus nusivedė mokinius palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą. Lk 24, 46-53

Evangelijos komentaras

Dangun žengimo švente paminimas regimas įvykis, kurio liudininkai buvo apaštalai. Apaštalų regėtas ir paliudytas Jėzaus pakilimas į dangų ženklina neregimą dalyką: Tėvas suteikia Sūnui visuotinę šlovę ir viešpatavimą. Šventasis Paulius Laiške efeziečiams taip pat primena neregimą dalyką: švenčiama Kristaus, „atsisėdusio Tėvo dešinėje”, šlovė ir visagalybė. Šioje pilnatvėje dalyvauja ir Kristaus Kūnas – Bažnyčia su visais savo nariais. Apaštalų darbų knyga yra Luko evangelijos tęsinys. Luko evangelija baigiama pasakojimu, kaip Jėzus „atsiskyrė” nuo apaštalų ir „pakilo į dangų”. Apaštalų darbų įžangoje du kartus paminimas šis faktas: „iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų…” ir „Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių”. Dangun žengimo įvykis, pavaizduotas Luko evangelijos pabaigoje ir Apaštalų darbų knygos pradžioje, reiškia drauge atbaigą ir pradžią. Šiuo įvykiu pasibaigia regimas dieviškasis buvimas tarp žmonių ir prasideda naujas, neregimasis buvimas. Baigiasi žemiškoji Jėzaus misija, prasideda apaštalų misija. Be šio aprašyto Jėzaus žengimo į dangų, galima įžvelgti tą, kuris vyko be liudininkų Prisikėlimo metu. Tai dieviškasis Trejybės susitikimas ir Sūnaus pašlovinimas, kurio Jėzus meldė prieš kančią: „Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui” (Jn 17, 5). Aprašytasis regimas Jėzaus žengimas į dangų yra skirtas žmonijai. Mums taip pat skirta dalyvauti dieviškojoje šlovėje. Jėzaus žengimas į dangų skelbia apie būsimą mūsų pašlovinimą.

Šiais liturginio ciklo metais galime sugretinti du to paties Luko pasakojimus apie Jėzaus žengimą dangun. Evangelijoje šis įvykis aprašomas priskėlimo dienos vakare. Apaštalų darbuose tai vyksta po keturiasdešimties dienų. Kelyje į Emausą Jėzus atveria mokiniams Raštų prasmę. Tai tarsi ankstyvosios Bažnyčios katechezė, kondensuota visuotinio išganymo vizijos santrauka. Apaštalų darbų knygoje šį laipsnišką suvokimą išreiškia keturiasdešimties dienų laikotarpis. Kodėl Jėzus pasirinko tokį demonstratyvų atsiskyrimo būdą? Juk per keturiasdešimt dienų po prisikėlimo jo pasirodymai baigdavosi kitaip – jis tiesiog pranykdavo iš akių (plg. Lk 24, 31). Atsakymą duoda Jėzaus elgsena ir mokymas viešosios tarnystės metais, apreiškiant savo preegzistenciją ir įsikūnijimą. Jėzus vadina save „Žmogaus Sūnumi” nurodydamas pranašo Danielio regėjimą. Jis aiškina Nikodemui: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus” (Jn 3, 13). Tą patį įvaizdį Jėzus pasitelkia ir kalbėdamas apie nužengusią iš dangaus gyvąją duoną. Savo mokyme apie duoną jis šešis kartus mini tą „nužengimą” ir baigia tokiais žodžiais: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?!”(Jn 6, 62). Tuo labai aiškiai skelbiamas būsimas dangun žengimo įvykis.

Keturiasdešimt dienų po Jėzaus prisikėlimo primena keturiasdešimt dienų dykumoje, Jėzui rengiantis viešajai tarnystei. Po prisikėlimo Jėzus rengia mokinius jų būsimajai misijai. Čia galima prisiminti paralelę iš Tobijo knygos (Tob 12, 15–21). Angelas Rafaelis, atlikęs savo žemiškąją misiją, atskleidžia Tobijui ir jo žmonai Sarai savo tikrąją tapatybę: „Štai aš žengiu pas tą, kuris mane pasiuntė. <…> Jam pakilus į orą, jie atsistojo ir nebegalėjo jo daugiau matyti”. Prieš atsiskirdamas nuo apaštalų, Jėzus primena anksčiau duotą pažadą: „po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia”. Stebėtina, kad tokiu momentu mokiniai iškelia seną klausimą dėl Izraelio karalystės atkūrimo. Jų svajonės apie politinę nepriklausomybę dar nenumarintos! Jėzus nebara mokinių už nenuovokumą ir nubrėžia būsimos jų veiklos perspektyvą, pranokstančią Izraelio ribas. Kol kas be Dvasios stiprybės jie dar nepajėgia to suvokti.

Jėzaus pranykimas debesyje primena daug kartų Senajame Testamente aprašytą dieviškojo buvimo ženklą. Negana to, juk Lukas yra evangelistas, aprašęs angelo apreiškimą. Šventosios Dvasios „šešėlis” pridengia Mariją jos įsčiose įsikūnijant Jėzui. Tas pats debesis dengia Jėzaus grįžimą pas Tėvą. Angelas dalyvavo Mergelei Marijai tariant „taip”. Angelai dalyvauja ir Jėzui grįžtant pas Tėvą. Galia iš aukštybių įtrauks mokinius į didžiulį misijų užmojį „iki pat žemės pakraščių”. Angelai nutraukia jų pasyvią kontempliaciją: „Ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus <…> sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų”. Jų laukia didžiulis darbas. Dangun nukreiptą žvilgsnį reikia derinti su veikimu. Jėzus pakyla į dangų su kūnu. Grįždamas pas Tėvą, jis neatsižada savo žmogiškosios prigimties. Drauge su Jėzumi žmogystė įžengia į dieviškąją šlovę. Jėzaus pašlovinimas skelbia mūsų kūnų pašlovinimą. Dangun žengimas ir prisikėlimas yra du to paties slėpinio aspektai, ankstyvojoje Bažnyčioje buvo suvokiama jų neatskiriama vienybė.

Apaštalai grįžo į Jeruzalę „didelio džiaugsmo kupini”. Jėzui pranykus iš akių, apaštalų širdis užlieja ne liūdesys, bet džiaugsmas. Evangelistas Lukas moka perteikti mesijinį išganymo džiaugsmą. Jis kyla dėl Dvasios pažado, taip pat dėl tikėjimo tikrumo. Luko evangelija prasideda ir baigiasi pažado ir maldos ženklu. Evangelijos pradžioje Zacharijui tarnaujant Viešpaties šventovėje angelas apreiškia būsimą Jono Krikštytojo gimimą. Evangelija baigiasi apaštalų šlovinimu toje pačioje šventovėje: „jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą”.

© „Bažnyčios žinios“