Pranašo pašaukimas (IV eilinis sekmadienis)

Jėzus pradėjo kalbėti Nazareto sinagogoje: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“. Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. Lk 4, 21-30

Evangelijos komentaras

Šio sekmadienio liturgija mus kviečia apmąstyti pranašo misiją. Dievo planų skelbimas ne visuomet atitinka žmonių lūkesčius ir dažnai sulaukia pasipriešinimo. Šios misijos neįmanoma įvykdyti vien savo jėgomis, be Dievo pagalbos. Pirmajame skaitinyje kalbama apie Dievo pasirinktą drovų ir jautrų Jeremiją, skelbiantį artėjančią Viešpaties bausmę ir susiduriantį su priešingumu bei netikėjimu. Luko evangelijos skaitinyje Nazareto gyventojai rodo Jėzui nesupratimą ir pyktį.

Dievo pašaukimas Jeremiją pasiekia nei tokioje ypatingo šventumo aplinkoje kaip Mozę prie degančio krūmo, nei šventykloje, kaip Izaiją, nei kaip Ezekielį, atsivėrus dangiškam regėjimui prie Kebaro upės. Jeremijas pašaukiamas per Dievo žodį, kuris nesiliauja degęs pranašo širdyje visą gyvenimą. Visą gyvenimą tęsiasi kupinas įtampos, skausmingai tikras Jeremijo dialogas su Dievu. Paskirtas būti „tautų ir karalysčių prievaizdu“, įpareigotu „išrauti ir nugriauti, atstatyti ir nuversti“, pranašas teisinasi nesugebąs kalbėti. Dievas kreipiasi į pranašą žodžiais, iki gelmių sukrečiančiais ir kiekvieno mūsų širdį: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau“. Šventasis Raštas liudija, kad kiekvienas pašaukimas yra „ab utero“, iš motinos įsčių. Prasidėjimo momentu esame pašaukti būti, sykiu gauname ir savo pašaukimą. Kitaip tariant, sukūrimas tapatus pašaukimui. Panašiai Viešpaties tarnas Izaijo knygoje liudija: „dar motinos įsčiose <…> jis ištarė mano vardą“. 22 psalmėje, kurią Jėzus citavo mirdamas ant kryžiaus, sakoma: „Nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas“. Apaštalas Paulius panašiai suvokia savo pašaukimą (Gal 1, 15–16). Evangelistas Lukas pranašauja Jono Krikštytojo ir Jėzaus misiją „iš pat įsčių“ (Lk 1, 15). Gyvename dermėje su dangumi, aplinkiniu pasauliu ir savimi tik tuomet, jei gyvename pagal savo pašaukimą, kuriam Dievas mus sukūrė.

Jeremijas, bandęs išvengti savo pašaukimo, nėra vienintelis ir jokiu būdu ne blogesnis už kitus. Panašiai teisinosi ir Mozė: „Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus“ (Iš 4, 10). Tačiau Viešpats nelinkęs atšaukti kvietimo. Jis atskleidžia pašaukimo esmę: „Aš su tavimi ir tave apsaugosiu“ (Jer 1, 8). Įprasta, kad pranašystėse Viešpats byloja pirmuoju asmeniu. Jeremijo santykis su Dievu yra ypač artimas. Vis dėlto pranašas patyrė juodų abejonių, nusivylimo, vidinės sumaišties. Jis net prakeikia savo gimimo dieną (Jer 14, 15–17). Apviltos meilės žodžiai tampa artimi neapykantai. Viešpats net tada tvirtai reikalauja to paties – įveikus silpnumą vėl atsigręžti į jį. Jeremijo pašaukimas yra unikalus ir asmeniškas. Kita vertus, jo istorija simbolizuoja kiekvieną pašaukimą. Jeremijas yra širdies religijos, išsiskleidusios Naujajame Testamente, mokytojas ir gynėjas.

Apaštalo Pauliaus himną meilei daugelis moka mintinai. Žavi jo ritmika, minties tėkmė ir galutinė išvada apie meilės pirmenybę ir amžinumą. Nereikia manyti, kad apaštalas sukūrė savo himną meilei entuziastingo įkvėpimo akimirką. Šios eilutės glaudžiai siejasi su ankstesniais apaštalo Pauliaus pamokymais. Korinto bendruomenei gausiai liejamos Dvasios dovanos kelia kai kurių pavydą bei priešiškumą. Individualizmas neleidžia džiaugtis kitų dovanomis, kūno narių vienybe ir tarpusavio papildomumu. Apaštalas taip pat abejoja intelektualizmu be meilės. Po poleminės dalies Paulius pateikia penkiolika meilės apibūdinimų ir galiausiai teigia: „Meilė niekuomet nesibaigia“. Visuose savo laiškuose apaštalas nepaliaujamai moko, kad himne išaukštinta agape yra mumyse veikianti Dievo meilė, besiskleidžianti artimo meilės vaisiais.

Praėjusio sekmadienio evangelijos skaitinys baigėsi Nazareto gyventojų euforija, klausantis maloningų Mokytojo žodžių. Susižavėjimą labai greitai pakeičia abejonė („Argi jis ne Juozapo sūnus?“) ir neapykanta. Panašiai kaip Jeremijas ir kiti pranašai, Jėzus buvo saviškių atmestas. Priešiškumo raktas yra Kafarnaumo vardo paminėjimas. Ten Jėzus padarė iškiliausius stebuklus. Kodėl ne tėviškėje? Jėzus atspėjo tėviškėnų mintis. Matydamas Nazareto gyventojų netikėjimą, jis atsisako jiems ženklais patvirtinti savo misiją. Kelių sankryžoje išsidėsčiusiame Kafarnaume, pro kurį dažnai keliaudavo pagonys, ryškėjo visuotinio išganymo žinios apybraižos. Jėzus primena garsiuosius pranašus Eliją ir Eliziejų, nešusius išganymo žinią svetimšaliams.

Maldinga nuotaika netrukus pasikeičia: „visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino“. Šiame įniršyje galima įžvelgti vėlesnį Sanhedrino nuosprendį. Aukštieji kunigai ir seniūnai taip pat „išsivarė jį iš miesto“ ir nukryžiavo ant Golgotos kalno. Jėzus prisikeldamas išvengė mirties: „praėjo tarp jų ir pasišalino“. Evangelistas Lukas šia scena pranašiškai brėžia Jėzaus misijos sintezę. Minių entuziazmą pakeičia Izraelio atmetimas; duodamas išganymo pažadas pagonims, numatoma kančios perspektyva; Jėzus pasirodo esąs laisvas gyvybės ir mirties Viešpats.

© „Bažnyčios žinios“