27 10 2018

Praregėjimas (XXX eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklasis elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus), sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. Mk 10, 46–52
 
Evangelijos komentaras
 
Šiandien neregio išgydymo stebuklui suteikime kitą – dvasinę prasmę. Išgydęs akląjį Bartimiejų Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Tai rodo, kad stebuklas pirmiausia įvyko neregio sieloje. Tai tikėjimo malonės stebuklas. Juk pats Jėzus šį išgydimą priskiria tikėjimui. Jeigu Bartimiejus nebūtų įtikėjęs, jis ir būtų likęs aklas. Tikėjimas jam sugrąžino šviesą.
Kas suskaičiuos, kiek kartų tikėjimo stebuklas vyksta žmonių širdyse? Jis nuolat kartojasi gaivindamas Bažnyčią ir visą žmoniją. Tiesa, ne visuomet šis stebuklas matomas, ne visuomet jis vyksta tokiu pat būdu. Dievas turi daugybę kelių pasiekti žmogaus širdį. Vieno sieloje tikėjimo žiburėlis nuo pat krikšto valandos, tėvams prižiūrint, išauga į galingą švyturį. Kitam tikėjimo šviesa nušvinta staiga, kaip žvaigždė, Rytų išminčiams parodžiusi kelią į Betliejų. Dar kitą ilgai kankina beprasmybės jausmas, kol vieną kartą tarsi skaudulys pratrūksta ir ateina ramybė. O kažkam reikia ligoninėje pasikankinti, kad paskui, kaip Fransua Cope, galėtų visam pasauliui prabilti apie gerąją kančią. Pauliui Claudeliui užteko pabūti Kalėdų mišparuose, kad išeitų iš Paryžiaus katedros nauju žmogumi.
Nepakartojamu subtilumu savo dvasios tamsą aprašo šv. Augustinas savo „Išpažinimuose”: „Pasaulio našta saldžiai slėgė mane, ir mintys buvo panašios į pastangas norinčių atbusti, kurie tačiau miego nugalėti vėl užmiega. Taip ir aš buvau tikras esant geriau atsiduoti Tavo meilei, negu pasiduoti savo geiduliui; bet anas dalykas man buvo malonus ir laikė mane surišęs. Laikė mane niekų niekai ir tuštybių tuštybė, senieji draugai, kurie grobstė mane užu mano rūbo ir šnibždėjo: ‘Argi mus meti? Nuo šios valandos jau per amžius nebūsim su tavimi’”.
Toliau skaitydami „Išpažinimus” aptinkame Augustiną skendintį ašarose: „Vėlai Tave pamilau, Grožybe, tokia sena ir tokia nauja, vėlai pamilau Tave! Tu buvai viduje, o aš išorėj ir ten tavęs ieškojau… Buvai su manimi, o aš nebuvau su Tavimi… Pavadinai ir sušukai ir praplėšei mano kurtumą, sužaibavai, sublizgėjai ir išsklaidei mano aklumą, pakvipai – ir įtraukiau dvasios, ir kvėpuoju Tave, paragavau – ir alkstu, trokštu, palietei mane – ir užsidegęs ieškau Tavo ramybės”.
Prie šios meditacijos dera mūsų dienų Augustino, Andre Frosardo, išpažinimas. Tai Prancūzijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus sūnaus praregėjimas. Abu tėvai – aktyvūs ateistai. Jų sūnus Andre išaugo be religinio auklėjimo ir gyveno be tikėjimo. Jis buvo tikras savo laiko dvasios vaikas. Antgamtinis pasaulis jam neegzistavo.
Vieną gražią vasaros dieną jis ėjo Paryžiaus gatvele ramus, be ypatingų rūpesčių. Štai ką Andre rašo knygoje „Dievas yra, aš jį mačiau”: „Pavakarys, dešimt minučių po penkių. Nepraeis dvi minutės, ir aš jau būsiu krikščionis”. Joje Andre Frosardas aprašo savo nepaprastą išgyvenimą, kai, laukdamas draugo, iš nuobodumo užsuko į netoliese esančią vienuolyno bažnytėlę. „Dvasinis gyvenimas! Tai ne mano žodžiai, ne aš juos ištariau! Juos girdžiu tartum būtų pasakyti to, kuris regi tai, ko aš nematau. <…> Žodžiai nėra pakankami, kad būtų galima visa tai išreikšti… Visa tai pasirodo tarsi begaliniai skaidrus kristalas, kurio spindesį sunku pakelti <…>. Kitas pasaulis: nepaprasto grožio ir turtingumo, prieš kurį mūsasis atsiduria tik silpnuose neužbaigto sapno šešėliuose <…>. Virš visko spindi Dievo aiškumas: aiškumas jo buvimo, aiškumas jo asmens, kurį prieš kelis momentus būčiau drąsiai paneigęs”.
Šiandien, prisiminę sugrąžinto regėjimo stebuklą, nebijokime savęs paklausti, ar mūsų akys neužtemusios. Išties anais tikėjimui nepalankiais laikais daugelis vienaip ar kitaip buvome atplėšti nuo Bažnyčios. Mums atrodė, kad tai tik laikinas reiškinys. Atgausime laisvę ir visi vienu balsu užtrauksime: ”Lietuviais esame mes gimę…”. Tačiau kartą netekę šviesos, įpratome gyventi kaip kurmiai – tamsoje. Svarbu, kad žemėje yra riebių kirminų.
Kai nušvito laisvės rytas, atrodė, kad ledai ir sniegai nuplauks, lietus nuplaus mūsų žemelę ir ji vėl taps šventa. Deja, taip tik atrodė. Jau 13 metų šviečia laisvės saulė, o žmonės vis dar kaip kurmiai rausiasi: kad tik daugiau, riebiau, maloniau! Kada kurmiai paliks kurmiarausius ir sužinos, kad yra pasaulyje šviesa? Jėzus eina pasaulio keliais ir keleliais nepastebimas. Kartais prisiartina prie vieno ar kito apakusio ir tyliai taria: „Regėk!”, ir apakėlis praregi, išvysta tai, ko nematė jo akys.
Visa Evangelija, kaip ir šio sekmadienio pasakojimas, kviečia kreiptis į Jėzų iš Nazareto, kad jis pagydytų mūsų akis ir mes išvystume savo tikėjimo grožį.
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]