Švelnus Dievo dvelkimas (XIX eilinis sekmadienis)

Mt 14, 22-33Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ Mt 14, 22-33

Evangelijos kometaras

Pranašas Elijas, nuvargintas kovos su stabmeldystės apraiškomis, gelbėdamasis nuo tykančių jo gyvybės persekiotojų, pabėgo į Sinajaus dykumą. Nusivylęs jis net prašė, kad Dievas atimtų jam gyvybę. Tačiau Viešpats turėjo kitus planus. Jis atveda Eliją prie Horebo, arba Sinajaus, kalno, kur Dievas per Mozę prieš keturis šimtmečius sudarė Sandorą su išrinktąja tauta. Ant kalno Elijas išgyvena simbolinius Biblijoje aprašomus Dievo apsireiškimo ženklus: galingą vėją, žemės drebėjimą, ugnį. Tačiau tikrasis Viešpaties pasirodymas įvyksta ne per anuos įspūdingus gamtos reiškinius, bet per „švelnios tylos balsą”. Visa Dievo apsireiškimo scena turi padrąsinti pranašą. Nuostabiausios yra ne didingos iš anksto paskelbto Dievo apsireiškimo aplinkybės, bet pranašo, sugebėjusio įžvelgti Dievo buvimą švelnioje tyloje, tikėjimas. Net ateistą gali sukrėsti kokios nors ypatingos patirties paliudijimas. Tačiau tik gilaus tikėjimo žmogus gali įžvelgti Dievo veikimą mažuose ir paprastuose kasdienos dalykuose. Ši patirtis sutvirtino Elijo jau turėtą tikėjimą. Sustiprintas jis grįžo į savo šalį toliau tęsti Dievo patikėtą misiją.
Mistikus geriausiai apibūdina tos pačios dvasios žmonės. Šventasis Kryžiaus Jonas rašė, jog išgyvenęs „kalnus, ūksmingus slėnius, nuostabias salas, triukšmingas upes”, jis pajuto Mylimojo prisilietimą tik švelniame „meilę nešančio vėjo dvelksme”. Savo ruožtu šventoji Teresėlė rašė apie savo vienuolinių įžadų dieną: „Mano sąjunga su Jėzumi įvyko ne dundant griaustiniams ar žaibuojant, tai yra lydint ypatingoms malonėms, bet dvelkiant švelniam vėjeliui, panašiam į tą, kurį ant kalno suvokė mūsų tėvas Elijas”. Dar priimdama Sutvirtinimo sakramentą ji jau įžvelgė Viešpaties žingsnius: „Aš nejutau galingo vėjo Šventosios Dvasios nužengimo metu, veikiau jutau švelnų vėjelį, kurio šlamėjimą pranašas Elijas išgirdo ant Horebo kalno“. Ar mokame išlaikyti vidinę tylą, kurioje atpažintume tyla apsigaubusį Dievą?
Praėjus dviem tūkstantmečiams po Jėzaus pasmerkimo mirčiai tebesitęsia ginčai dėl žydų tautos likimo. Apaštalas Paulius kankinamai išgyveno tai, kad jo tautiečiai atmetė Jėzų kaip Mesiją: „labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda” (Rom 9, 1). Tik žydas galėjo rašyti taip, kaip dėstoma Laiško romiečiams 9–11 skyriuose. Apaštalas vardija savo tautos privilegijas: Dievo žodžio, tikrojo Dievo kulto, kraujo ryšį. Šventasis Paulius, pabrėždamas šių privilegijų didybę, vadina Jėzų „visiems viešpataujančiu Dievu”. Apaštalas taip dažniausiai apibūdina Tėvą. Jis klausia: kodėl jo broliai pagal kūną nepriima pačios privilegijų viršūnės – Jėzaus Kristaus.
Apmąstydami Evangeliją turime prisiminti, kad evangelistas Matas rašė savo Evangeliją krikščionių bendruomenei, kurią sudarė daugiausia iš žydų kilę atsivertėliai. Evangelijos rašymo metu tolydžio didėjo įtampa ir priešiškumas tarp žydų ir buvusių jų tikėjimo brolių. Sinagogos nariai vis dažniau atmesdavo konvertitus krikščionis. Mato bendruomenėje kai kurie neišlaikę spaudimo atsižadėjo krikščionybės, dar kiti abejojo. Evangelistas nori sustiprinti bendruomenės narių tikėjimą. Jis pakartoja Morkaus evangelijos pasakojimą (Mk 6, 45–52), pridurdamas epizodą su Petru. Net pats Petras, kuris Mato evangelijoje iškeliamas kaip apaštalų kunigaikštis (plg. Mt 16, 13–20), susvyruoja tikėjimu. Evangelistas Matas pateikia daugiausiai pasakojimų apie Petrą. Jis vienintelis atpasakoja Petro bandymą žengti vandeniu. Evangelistas perteikia kontrastingą ir labai žmogišką Petro charakterį. Jo gyvenime didvyriški poelgiai pakaitomis suipynę su apgailėtinais nuopuoliais. Petras savo kailiu patyrė, ką reiškia tikėjimu žengti virš bangų – tačiau su sąlyga, kad už rankos laiko vandenų Viešpats. Bažnyčia vadinama Petro laivu. Jėzus šiuo įvykiu patvirtina Petro įgaliojimus, leidžiančius įveikti blogį, tačiau ta pergalė priklauso nuo ištikimybės Viešpačiui. „Jiems įlipus į valtį vėjas nurimo”. Be Jėzaus ir Petro valtis sudužtų. Kai jie abu valtyje, vėjas, bangos ir širdys nurimsta. Petras, priešingai negu tyloje Dievo ieškojęs Elijas, siekia regimų apraiškų. Jėzus supranta šį žmogišką siekį, tačiau parodo, kad to nepakanka. Jei mūsų tikėjimas neapima pačių kasdieniškiausių dalykų, jis nėra brandus. Tuomet drauge su Petru turime šauktis Jėzaus: „Viešpatie, gelbėk!”
Biblijoje daugelyje vietų Dievo pergalė prieš blogį simbolizuojama vandenų įvaizdžiu (Ps 103, 5–9; 105, 9; 73, 13–14; Iz 51, 9–10). Viešpats dažnai vaizduojamas žengiantis virš vandenų ( Job 9, 8; Ps 76, 20; Sir 24, 5; Hab 3, 15). Jėzus, žengdamas vandens paviršiumi, daro tai, kas įmanoma tik Dievui. Jis parodo savo viešpatavimą blogio karalystei ir skelbia pergalę visatai.
Jėzaus žengimas virš vandenų yra savotiška epifanija, jo dieviškosios galybės apsireiškimas. Mokiniai regi jį žengiantį virš vandenų panašiai kaip Mozė ir Elijas sutiko Dievą ant Sinajaus kalno, o Jobas ir Danielis – debesyse. Mokinių išgyvenamą dievobaimingą drebulį nuramina dieviškas patikinimas: „Nebijokite”. Apsireiškimo viršūnė yra Jėzaus žodžiai: „Tai aš”. Tai atsakymas ne tik į nebylų anų mokinių, bet ir kiekvieno žmogaus klausimą. Mokinių išpažinimas užbaigia apsireiškimo sceną: „Tikrai tu Dievo Sūnus!”
Audringi vandenys simbolizuoja blogio galybę, o maža valtis su mokiniais – tai jauna krikščionių bendruomenė, kovojanti su vėju ir bangomis. Jėzus vienas meldžiasi ant kalno, o apaštalai kovoja su grėsmingomis bangomis. Jie dar nepajėgia patikėti Tuo, kurio šiuo metu nėra šalia. Mūsų tikėjimui reikia brandumo, kad patikėtume, jog Jėzus, net ir būdamas „ant kalno”, budriai saugo savo Bažnyčią.
 
Bažnyčios žinios