Šventojo Jono abejonės (III advento sekmadienis)

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“. Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pasižiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau, negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: ‘Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią’. Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“. Mt 11, 2-11

Evangelijos komentaras

Šiandien matome šv. Joną kalėjime. Jis nubaustas už tai, kad išdrįso karaliui Erodui papriekaištauti dėl piktinančios santuokos: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona”.

Kalėjime jo ausį pasiekė kalbos apie Jėzaus veiklą, ir jis pradeda abejoti: ne tokį įsivaizdavo tautų lauktąjį Mesiją. Juk pranašai jį vaizdavo kaip galingą karalių, kuris valdys visą žemę. Antai pranašas Zacharijas skelbia: „Viešpats bus karalius visoje žemėje – tą dieną bus vienas Viešpats ir vienas jo vardas” (Zch 14, 9). Pasak Danieliaus, „Jam duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, ir jo karalystė niekad nebus sunaikinta” (Dan 7, 14).

Stebėdamas Jėzaus pirmuosius viešojo gyvenimo žingsnius, Jonas nemato jokių ženklų, kad Jėzus ruoštųsi perimti valdžią, ir jo širdyje gimsta abejonės. Per savo mokinius Jonas atvirai klausia Jėzų: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?”

Jėzus į šį klausimą atsako netiesiogiai: neneigia, kad jis yra tautų lauktasis, bet savo mesijinę veiklą paaiškina žodžiais, kuriuose atsispindi Izaijo pranašystė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena”. Savo atsakymu Jėzus parodo, kad pranašystės apie Mesiją turi dvejopą prasmę. Vienos kalba apie jo Karalystės galutinę pergalę, o kitos – apie jo žemiškąjį gyvenimą, kančią ir mirtį.

Jono klausimas, kas yra Jėzus, aktualus ir šiandien. Tačiau dabar jis liečia ne Jėzaus asmenį, bet jo Bažnyčią. Tai iš esmės tas pats klausimas, nes Bažnyčia yra tas pats, žmonių istorijoje pasiliekantis, Kristus. Vis dėlto mūsų amžiui būdinga abejoti šiuolaikinės Bažnyčios misija. Ne kartą girdime sakant: tikiu Kristų, bet nepripažįstu Bažnyčios. Mūsų dienų liberalaus krikščionio požiūrį į Bažnyčią išreiškia vienur kitur girdimi šūkiai: Jėzui – taip! Bažnyčiai – ne! Tai daugelio mūsų laikų krikščionių neribotos laisvės pagunda, kelianti klausimą, kas yra Bažnyčios tapatybė. Jonas kadaise suabejojo Kristumi, nematydamas jo karališkosios didybės, o mes dažnai abejojame savo Bažnyčia nematydami jos žemiškosios galybės.

Kas gi yra toji Bažnyčia? Ar tai ne Kristaus kūnu maitinama Dievo tauta? Deja, naujojo amžiaus vaikams reikia kitokios Bažnyčios, tokios, kuri prisitaikytų prie jų naujojo amžiaus neapibrėžtų vizijų. Ar pagrįstas mūsų laiko žmonių noras turėti Jėzų be Bažnyčios? Norėdami būti teisūs, privalome pripažinti, kad ne kas kitas kaip Bažnyčia amžių būvyje Jėzų išsaugojo mūsų dienoms. Ar šiandien dar kam nors rūpėtų Jėzus, jeigu Jis negyventų mūsų bažnyčiose, nebūtų jos atstovų skelbiamas, nebūtų Jo kūnu maitinamasi? Kristui bei jo apaštalams Bažnyčia ir Kristus yra viena. Pats Kristus save pavadino vynmedžiu, prie kurio prigludusios šakelės. „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje” (Jn 15, 4).

Tvirčiausias Bažnyčios tapatybės laidas yra jos ryšys su Kristumi. Šv. Paulius rašo: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus” (1 Kor 12, 12). Tiesa, anaiptol ne visi Bažnyčios nariai yra šventi, bet pati Bažnyčia aiškiai suvokia, kad jai priklauso ne tiktai šventieji, bet ir nusidėjėliai. Pasak Kristaus palyginimo, Bažnyčios dirvoje auga kviečiai ir raugės drauge. Kitu atveju Kristus moko, kad į žvejų tinklą patenka ne tiktai geros žuvys, bet ir blogos. Šv. Augustinas, aptardamas Bažnyčios žemišką būvį, rašė: „Dar yra naktis”. Pats Augustinas mums yra gražiausias pavyzdys, kaip nusidėjėlis, ilgai klaidžiojęs pasaulio klystkeliais, Bažnyčios prieglobstyje gali tapti visai nauju žmogumi. O ne! Nuodėmingi Bažnyčios nariai nemažina jos šventumo. Atsakyk sau, kaip tu jaustumeis tokioje Bažnyčioje, kur šventumas jau būtų įgyvendintas iki galo? Kaip tu, iš prigimties linkęs į nuodėmę, pasijustum tarp šventųjų, neturinčių jokių žmogiškųjų silpnybių, kaip tu atskleistum savo sąžinę kunigui, kuris nežinotų, kas yra nuodėmė?

Bažnyčia jau 2000 metų keliauja dulkinais žemės keliais. Ar reikia stebėtis, kad jos rūbas yra sudulkėjęs, kad jos veidas raukšlėmis išvagotas. Bet ji išlieka ta pati Kristaus įsteigta Bažnyčia. Apaštalus jis pasirinko ne išminčius, ne mokslo žvaigždes, bet paprastus vėjo ir saulės nugairintus žvejus. Tokia Bažnyčia liko ir šiandien. Jai vadovauja palinkęs senelis, vyskupais ji renkasi ne mokslo įžymybes, šventaisiais skelbia ne istorijos korifėjus. Ji paprasta, visiems prieinama ir kaip niekas kitas linki mums Kristaus atneštos taikos ir ramybės.

Kadaise Bažnyčią mes vadindavome motina. Ar netinka jai ir šiandien šis vardas? Argi ji nėra mūsų motina, susirūpinusi dėl kiekvieno mūsų neatsargaus žingsnio, dėl kiekvieno melagingai ištarto žodžio, dėl kiekvienos pavojingos draugystės? Mylėkime savo Bažnyčią, nežiūrėdami jos vaikų klystkelių. Katalikas priima Bažnyčią tokią, kokia ji yra, nes tokioje Bažnyčioje jis mato Dievo šventumo, teisingumo ir gerumo reiškimąsi.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“