Šventosios Dvasios era. Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius. Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“. Jn 14, 15–16. 23b–26

Evangelijos komentaras

Nuo Sekminių atsiveria Šventosios Dvasios era. Apaštalų darbuose Lukas aprašo, kaip Šventoji Dvasia nužengia ant apaštalų ir kitų mokinių, susibūrusių Aukštutiniame kambaryje. Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams primena, kad charizmų įvairovė liudija Šventosios Dvasios veikimą: kiekvienas pakrikštytasis gauna Dvasios dovanas; yra viena Dvasia, ugdanti vieną kūną. Apaštalas pateikia auksinę charizmų pažinimo taisyklę: jos privalo pasitarnauti bendruomenės labui. Charizmas ir krikščioniškąjį veikimą Paulius pateikia paženklindamas Trejybės ženklu ir pradėdamas nuo Dvasios: „Esama įvairių malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia”; „Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats” (Kristus); „Esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame” (Tėvas). Jono evangelijos ištrauka pasakoja apie prisikėlimo dieną vykusias išankstines Sekmines. Prisikėlęs Jėzus, pasirodęs tarp savo mokinių, kvepia į juos ir taria: „Imkite šventąją Dvasią”. Dvasios dovanos pasireikš vėliau. Evangelistas Jonas pabrėžia, jog būtent Velykos yra Bažnyčios gimimo įvykis. Dvasia yra su Bažnyčia nuo pirmosios dienos.

Po Jėzaus žengimo į dangų, kuris, pasak evangelisto Luko, vyko ant Alyvų kalno, apaštalai grįžta į Jeruzalę ir pagal Jėzaus pamokymą pasilieka mieste: „Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių” (Lk 24, 49). Apaštalų sambūrio vieta yra „aukštutinis” kambarys (Apd 1, 13). Veikiausia turima omenyje Paskutinės vakarienės menė, kurioje Jėzus įsteigė Eucharistiją; turbūt tai ta pati vieta, kur Jėzus pasirodė mokiniams durims esant užrakintoms. Minimi vardai apaštalų, kurie vieningai ir ištvermingai meldėsi „kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais”. Nuostabus sutapimas: Šventoji Dvasia apsireiškia tą pačią dieną, kai žydai šventė Sekminių dieną, minėdami Dievo sudarytą sandorą ant Sinajaus kalno – įvykį, paženklintą liepsna ir triukšminga audra. Žydų Sekminių turinys ne visuomet buvo Sinajaus sandoros atminimas. Anksčiau tai buvo derliaus šventė, užbaigdavusi laikotarpį nuo Velykų iki pirmienų paaukojimo. Izraelio švenčių turinys ilgainiui kito – nuo gamtos akcentavimo ateita prie istorijos minėjimo. Išrinktajai tautai istorija reiškė Dievo veikimą. Velykos tapo išėjimo iš Egipto paminėjimu, Palapinių šventė – dykumoje praleistų metų priminimu. Galiausiai ir Sekminės buvo susietos su Išėjimo įvykiais. Krikščioniškosios eros pradžioje Sekminių turinys buvo ne tik šio įvykio prisiminimas, bet ir kasmetinis Sinajaus sandoros atnaujinimas.

Ant Sinajaus kalno sandoros pažadas ir įstatymo dovanojimas buvo apgaubtas ypatingu iškilmingumu. Ugnies ir vėjo ženklai yra patys nematerialiausi medžiaginiame pasaulyje. Šventosios Dvasios nužengimas ant apaštalų tęsia Senojo Testamento teofanijų tradiciją. Šie tradiciniai įvaizdžiai drauge turi apokaliptinį pobūdį. Stiprus vėjas ir ugnies liežuviai taip pat būdingi Paskutiniojo teismo sambūriui. Lukas juos tiesiogiai susieja su apaštalų gauta kalbų dovana. Galima prisiminti ir senojo Mozės linkėjimą: „Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasios visiems!” (Sk 11, 29).

Sinajaus įvykiai ženklino Įstatymo viešpatystę. Dvasios nužengimas „aukštutiniame kambaryje” pradėjo Dvasios erą. Vietoj vienos Dievo išrinktos tautos nuo šiol į išganymą pašaukti visi žmonės. Kalbų dovana pabrėžia išganymo žinios visuotinumą. Sekminės yra Babelio bokšto statybos (Pr 11) priešybė. Sekminių išvakarėse skaityta ištrauka apie tai, kaip kalbų sumaišymas tapo žmonijos bausmė. Kristaus Bažnyčia dovanoja žmonijai naują vienybę. Kita ryški Dvasios dovana – galybė. Pripildyti Šventosios Dvasios apaštalai išeina iš savo geto ir drąsiai skelbia viešumoje prisikėlusį Kristų.

Per Sekmines dar kartą skaitome ištrauką apie pirmąjį Jėzaus pasirodymą mokiniams vakare po prisikėlimo. Jėzaus žodžiai yra tarsi Velykų slėpinio santrauka. Primenami visi nukryžiavimo ir prisikėlimo vaisiai: išganymo džiaugsmas, ramybė, Šventosios Dvasios pagalba, nuodėmių atleidimas ir Bažnyčios misija. Sekminių dieną apaštalai gavo Šventosios Dvasios galybę ir liudijimo šviesą. Evangelistas Jonas, susiedamas Bažnyčios gimimą su prisikėlimo diena, pabrėžia, kad Bažnyčia yra asmeninis Jėzaus kūrinys bendrystėje su Tėvu. Visa Jono evangelija sutelkta į Jėzaus asmenį.

„Tai pasakęs jis kvėpė į juos”. Evangelisto pavartotas veiksmažodis neaptinkamas kituose Naujojo Testamento tekstuose, tačiau tai tas pats žodis, kuriuo graikiškajame ST vertime nusakytas Kūrėjo aktas. Juo taip pat vaizduojamas sudžiūvusių kaulų atgaivinimas Ezechielio regėjime (Ez 37, 9). Norima pabrėžti naują kūrimą: apaštalai sudaro naujosios žmonijos branduolį. Šios uždaros Jono evangelijos Sekminės yra įspūdingų Apaštalų darbų Sekminių, kai Dvasios veikimas tiesiog regimai perkeičia apaštalus, įžanga.

© „Bažnyčios žinios“