Tikėjimas ir dėkingumas (XXVIII eilinis sekmadienis)

raupsuotiejiKeliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinant į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“. Lk 17, 11-19
 
Evangelijos komentaras
 
Geroje istorijoje visuomet išryškėja pagrindinė visiems suvokiama mintis. Tačiau dažnai pasakojime esama taip pat subtilesnių atspalvių, kuriems suvokti reikia istorinių bei kultūrinių žinių. Dviejų Karalių knygų autorius surinko ir užrašė daugelį iš kartos į kartą tautoje pasakotų istorijų. Autoriaus pagrindinis tikslas buvo atspindėti izraeliečių monarchijos istoriją ir parodyti, kaip Jahvė apreiškė savo valią per šią istoriją. Pirmajame skaitinyje pateikiami žymiai ilgesnio pasakojimo fragmentai, atspindintys esminį religinį istorijos branduolį. Liturginiam skaitiniui parinktos vietos apie siro Naamano krikštą Jordane, jo padėką Dievui ir tikėjimo išpažinimą.
Pagonis kariuomenės vadas Naamanas, ištiktas raupsų, kreipėsi pagalbos į pranašą Elišą. Jis ne iš karto pakluso pranašo reikalavimui išsimaudyti Jordano upėje. Naamanui teko parodyti nuolankumą – pasinerti į drumzliną Jordano vandenį prisimenant skaidrias Damasko upes. Išsimaudžius Jordane Naamano kūnas tapo „švarus kaip mažo berniuko”. Karvedys nori didžiadvasiškai atsidėkoti Dievo vyrui, tačiau Eliša atsisako priimti dovaną sakydamas, kad visų malonių šaltinis yra Dievas. Įtikėjęs Naamanas išpažįsta tikrąjį Dievą ir pažada jam tarnauti net ir gyvendamas kitoje šalyje. Jis nusiveža į Siriją šventosios žemės, ant kurios įrengs altorių tikrajam Dievui Jahvei.
Šis pasakojimas labai tinka krikšto katechezei. Čia iškeliama Dievo galia gydyti. Biblijoje ne kartą vaizduojama gydomoji Dievo malonė, tačiau šioje Izraelio istoriją aprašančioje knygoje reikšminga tai, kad Dievas išgydo pagonį.
Liturginis skaitinys čia baigiamas, tačiau Karalių knygoje toliau kalbama apie Elišos tarną Gehazį. Tarnas pasiveja iškeliavusį Naamaną ir Elišos vardu paprašo pinigų bei drabužių pranašo draugams. Pranašas Eliša, sužinojęs apie tarno apgavystę, prakeikia jį ta pačia liga, kuria sirgo Naamanas. Galima įsivaizduoti, kad daugeliui izraelitų buvo nelengva skaityti istoriją, kaip pagonis išgydomas ir įtiki, o izraelitui prilimpa pagonio liga.
Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius perduoda Timotiejui savo skelbtos Evangelijos esmę: „Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo giminės”. Krikščionis yra tas, kuris prisimena prisikėlusį Jėzų Kristų. Biblijos kalboje sąvoka „prisimink” turi ypatingą religinę prasmę. Tai visų pirma svarbiausio išganymo istorijos įvykio, tai yra Jėzaus prisikėlimo, atminimas. Antra, šis atminimas ragina šiandien išgyventi Velykų įvykį, ypač per sakramentus. Galiausiai tai Kristaus galutinio atėjimo laukimas, viliantis išganymo pilnatvės amžinybėje. Krikščionis prisimena ir tą šlovingą ateitį. Paulius žvelgia į besiartinančią kankinystę, matydamas krikščionis, gaištančius laiką ginčams, svaidymuisi tuščiais žodžiais. Per Timotiejų apaštalas paliko kelrodį: „Prisimink!”
Pasakojimu apie dešimties raupsuotųjų išgydymą evangelistas Lukas kviečia mus į išgydymo ir susitaikinimo kelionę. Beje, Lukas – vienintelis evangelistas, paminintis siro Naamano istoriją (Lk 4, 27). Galima numanyti, kad evangelistas turėjo ją omenyje aprašydamas raupsuotųjų išgydymą. Luko evangelijoje ypač ryškus Jėzuje apsireiškęs Dievo gailestingumo paveikslas. Raupsuotieji būdavo dvejopai išskirti iš Dievo tautos. Pirmiausia dėl to, kad liga labai užkrečiama, o antra, raupsuose matytas Dievo bausmės ženklas. Kai Jeruzalės karalius Uzijas ant savo kūno pamatė raupsus, „jis pats skubinosi išeiti, nes Viešpats jį ištiko liga” (2 Kr 26, 20). Raupsai tapo nuodėmės, mirtinos, visai žmonijai gresiančios ligos simboliu.
Teritorijoje tarp „Samarijos ir Galilėjos” raupsuotųjų buvo ir žydų, ir samariečių. Tai tarsi Išganytojo belaukiančios visos žmonijos įvaizdis. Vargui neegzistuoja sienos. Jėzus atėjo gydyti ir gelbėti visų žmonių. Jėzaus atėjimo paskatinti raupsuotieji šauksmu išreiškia savo pasitikėjimą ir prašymą išgydyti. Jų tikėjimas – visiškas pasitikėjimas Jėzumi. Raupsuotieji trokšta pirmiausia, kad būtų išgydytas kūnas. Mūsų prašymo maldos bei intencijos taip pat dažnai apsiriboja artimiausiais troškimais. Tačiau Dievo malonė veikia mus ten, kur esame, perkeisdama žmogiškus lūkesčius į teologinę viltį. Dievas išbandymais skaistina ir grynina mūsų tikėjimą.
Jėzus, užuot čia pat išgydęs raupsuotuosius, liepia jiems eiti ir pasirodyti kunigams, kurie įgalioti patikrinti jų „švarumą” ir vėl priimti juos į bendruomenę. Eidami tuo išbandymo keliu raupsuotieji pasveiko. Jų tikėjimas tapo atviras dideliems dalykams, tačiau… Tikėjimas daug gali tuomet, kai žmonės pripažįsta ir vertina Dievo dovanas, išmoksta padėkoti Išganytojui. Tarp dešimties išgydytųjų devyni buvo fariziejiškos mąstysenos žydai, įpratę priimti Dievo malones ne kaip dovaną, bet kaip užtarnautą prievolę. Fariziejiškai nuostatai būdinga reikalauti pagal savo nuopelnus. Tokie žmonės nežino, kas yra paprasta padėka.
Vienintelis atėjęs padėkoti Jėzui yra samarietis. Jėzus liūdnai konstatuoja: „Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis”. Nuoširdi padėka reikalauja nuoširdumo. Dėkoti ne visuomet lengva. Mes taip pat linkę veikiau prašyti malonių, o ne dėkoti už jas. Jėzus ištaria dėkingam samariečiui išrišimo žodžius: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave”.
Viešpatie, išmokyk mus šlovinti ir dėkoti!
Parengta pagal A. Brunot, H. Maly