Tikėti be įrodymų (X eilinis sekmadienis)

ArtBook__041_041__JesusRaisingJairussDaughter____Jėzus pasuko į miestą, vardu Najiną. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienatinį sūnų motinos, o ta buvo našlė. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačius motiną, Viešpačiui jos pagailo, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado mūsų tarpe“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Tokios kalbos apie Jėzų pasklido visoje Judėjoje ir visoje šalyje. Lk 7, 11-17
 
Evangelijos komentaras
 
Lukas vienintelis iš keturių evangelistų yra užrašęs pasakojimą apie tai, kaip Jėzus Najino mieste prikėlė mirusį našlės sūnų.
Kaip mums perskaityti ir priimti šį Evangelijos atsitikimą? Nemanau, kad rastųsi bent vienas, kurio akyse būtų įvykęs panašus stebuklas. Mes neturime patirties, kuri patvirtintų, jog miręs ir laidoti nešamas žmogus, ištarus kelis paprastus žodžius, galėtų atsikelti gyvas ir sveikas. Kad ir kaip karštai meldžiamasi prie karsto, kad ir kiek raudama ir prašoma dangaus stebuklo, mirusieji nebeatmerkia akių, nebepakyla, nepradeda kalbėti.
Tiesa, ne per seniausiai viename katalikų charizmatų renginyje iš amerikiečio pamokslininko teko išgirsti istoriją, jog kartą per gydymo pamaldas kažkam pavykę prikelti mirusį berniuką. Salėje šalia sėdėjęs draugas, kuris neseniai buvo palaidojęs mylimą žmoną, po tokio pareiškimo panoro eiti namo. Man pačiam irgi buvo nejauku. Pagalvojau apie visus, kam mirtis išplėšė brangiausius, reikalingiausius žmones ir jokia malda, joks šauksmas neįstengė jų sugrąžinti į gyvenimą. Išgirdęs, kad tokių stebuklų vis dėlto įvyksta, pasijunti kaltas ir kvailas: mirtis, nusinešanti mūsų mylimuosius, pasirodo esanti tik apgaulė, ir vienas stebukladario mostas gali atšaukti jos neatšaukiamumą. Vargšai žmonės, apverkiantys savo mirusiuosius ir neieškantys pagalbos tų, kurie viens du pažaboja mirties įstatymą.
Žoržo Bernanoso romano “Po šėtono saule” herojus kunigas su didžiausia jėga meldžiasi prie mirusio vaiko ir pajunta, kad stebuklas čia pat. Vis dėlto vaikas lieka gulėti karste. Kunigas pasitraukia atgal. Nežinia, ar išsigandęs akivaizdaus Dievo veikimo, ar pristigęs tikėjimo. O gal supratęs, jog gundo Viešpatį? Stebuklui neįvykus su palengvėjimu atsidūsti: tikėjimas buvo išgelbėtas. Netapo regėjimu, žudančiu mumyse galimybę tikėti nemačius. Net tamsoje, net neviltyje, net mirties akivaizdoje.
Mano skeptiškumui priešinasi per pamokslus dažnai cituojamas sakinys iš tos pačios Evangelijos pagal Luką: “Dievui nėra negalimų dalykų”. Gal iš tiesų per mažai pasitikime Dievo visagalybe? Ir jeigu prieš du tūkstančius metų ne tik Jėzus, bet ir jo mokiniai prikeldavo mirusiuosius, kodėl šiandien tokie stebuklai negalėtų pasikartoti? Ar tai, apie ką mums kalba Apreiškimo puslapiai, pasibaigė su pirmąja krikščionių karta? O gal Šventajame Rašte aprašyti stebuklai tėra simboliški ženklai, neturintys realaus istorinio pagrindo, reikalingi  mūsų tikėjimui sužadinti, o ne tam, kad pasiskaitę apie juos lauktume jų pasikartojimo? Ir šitaip galėtume mąstyti, atradę Jėzaus stebukluose panašumo į Senojo Testamento pranašų darbus.
Regis, niekada iki galo neatsakysime į šiuos klausimus. Neatkapstysime, neatspėsime, kokie konkretūs įvykiai, kokia patirtis glūdi biblinėse stebuklų istorijose. Beliks ir toliau pasitikėti Jėzumi, kuris ateina prikelti ir gaivinti gyvenimo.
 
kun. Julius Sasnauskas, OFM