12 05 2018
Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant stebuklais, kurie juos lydėjo.  Mk 16, 15-20
 
Evangelijos komentaras
 
Mūsų sąmonę sąlygoja regimasis pasaulis. Bet protas nesitenkina vien tuo, ką mato akys. Žvelkime į nūdieną, į vakarykštę dieną, į tolimą praeitį – visur matome žmogaus pastangas atrasti galutinę gyvenimo prasmę. Pačiose seniausiose civilizacijose atsispindi ne tiktai rūpinimasis žemiškąja buitimi, bet ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Šis tikėjimas ypač gyvas išrinktosios tautos gyvenime, pradedant Abraomu ir baigiant Jėzumi Kristumi. Į šios tautos istoriją įsiterpia Dievas – viso ko pradžia ir pabaiga. Senojo Testamento knygose labai dažnai sutinkame kelionės temą. Antai patriarchas Jokūbas, klausiamas Egipto faraono apie jo amžių, atsako: „Žemėje mano gyvenimas ateiviu turi šimtą trisdešimt metų” (Pr 47, 9). Šis garbingas patriarchas žemėje jaučiasi tik ateivis. Iš tiesų visi šiame pasaulyje esame ateiviai, keliaujantys į mums nežinomus namus. Prisiminkime Jokūbo sūnų Juozapą. Parduotas brolių Egipte jis ėjo aukštas valdininko pareigas: tapo dešiniąja faraono ranka ir valdė didelius turtus. Bet, kaip liudija Šventasis Raštas, Juozapas čia nepasistatė jokio būsto ir svajojo grįžti į gimtuosius namus. Prieš mirtį savo tautiečius įpareigojo jo palaikų nepalikti svetimoje žemėje ir pargabenti į gimtąją šalį. Išrinktosios tautos vaikai, ištrūkę iš Egipto vergijos, per dykumą leidosi į kelionę, kurios tikslas buvo pažadėtoji žemė. Ši izraelitams pažadėtoji žemė mums visiems yra Dievo pažadų savo vaikams simbolis. Šios dienos šventė primena mūsų Viešpaties žemiškosios kelionės pabaigą. Evangelijoje girdėjome žodžius: „Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje”. Tai ir mums puiki proga prisiminti savo žemiškosios kelionės pabaigą ir tikslą. Šventasis Raštas apie dangaus laimę kalba žemiškais vaizdais; galutinę žmogaus laimę ne kartą vaizduoja amžinosios puotos įvaizdžiu. Pranašas Izaijas skelbia: „Galybių VIEŠPATS surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais” (Iz 25, 6). Dalyvavimas puotoje žmogų tarsi pakylėja virš jo biologinių instinktų. Puotoje vyrauja pasitikėjimas, šeimininko palankumas ir palankumas vienas kitam. Prie puotos stalo apima džiaugsminga nuotaika.
Kitas biblinis amžinosios laimės įvaizdis yra miestas. Tai vieta, reiškianti žmogui garantuotą tvarką ir buities gerovę. Mieste žmogus nebe vienišas, jis susiduria su džiaugsmą teikiančia įvairove. Miestas įkūnija seniausią žmonių saugumo ir bendruomeniškumo idėją. Tiesa, ir mieste matome skurdžių, invalidų ir kitokių nelaimingų žmonių, bet ir jie prisirišę prie savo miesto. Laiško žydams autorius žemiško miesto įvaizdžiu kreipia mūsų dėmesį į būsimąjį miestą: „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo” (Žyd 13, 14). Tą būsimąjį miestą su meile perteikia Apreiškimo knyga: „Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ’Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo’” (Apr 21, 2–4).
Didysis ir neišsemiamas dangaus šventųjų laimės šaltinis – pats Dievas. Pasak evangelisto Jono, „būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra” (1 Jn 3, 2). Dievuje mums atsiskleis Švenčiausiosios Trejybės slėpinys, jame pažinsime jo kūrybos bei pasaulio išganymo slėpinius.Bažnyčios tėvai moko, kad kartu su Dievo regėjimu bus ir kitų laimės šaltinių. Tai visai nauji, be savimeilės santykiai su Jėzumi kaip žmogumi, bendravimas su jo Motina, šventaisiais, nauji susitikimai su tais, kurie buvo artimi žemiškoje kelionėje – su tėvais, draugais, geradariais. Teologai sako, kad dangus yra galutinai atbaigto pasaulio būsena, visos Dievo kūrybos vainikas. Paprastai sakant, dabartinė pasaulio padėtis yra vargingos statybos būsena. Tik kai visa bus baigta, atlikti apdailos darbai, sutvarkyta aplinka – tik tada galima gėrėtis statinio grožiu. Tuomet išdalijami raktai tiems, kurie gyvens rūmuose. Štai mūsų žemiškos kelionės tikslas. Pasak šv. Pauliaus, „mes žinome, kad mūsų žemiškosios padangės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje” (2 Kor 5, 1).
Kristaus Žengimo į dangų šventė primena, kad visų laukia dangus. Juk „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”, kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą. Kas po Kristaus įžengimo į dangų drąsino apaštalus pasklisti po didžiąją Romos imperiją, kas stiprino pirmuosius krikščionis ištverti persekiojimus, padėjo atsiskyrėliams ir vienuoliams palikti įprastinį gyvenimo būdą? Gilus tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Prisiminkime ir savo tautos žmones. Klauskime, kas padėjo jiems ištverti kalėjimus ir tremtį, jeigu ne Kristaus pažadas: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26). Baigdami šį svarstymą, prisiminkime, kad įžengęs į dangų Kristus yra pats patikimiausias mūsų užtarėjas. Šventasis Paulius Laiške romiečiams rašo: „Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!“ (Rom 8, 33–34). Ši šventė tepadrąsina mus žengti Kristaus rodomu keliu. Jis pats padės ištverti visus kelionės sunkumus ir atvers mums amžinybės vartus.
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]