Tomo patyrimas (II Velykų sekmadienis, Atvelykis)

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. 
Vieno iš dvylikos, – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo jų tarpe, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ 
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą. Jn 20, 19-31

Evangelijos komentaras

Velykų sekmadienį įkandin moterų ėjome įsitikinti, jog kapas tuščias. Suvokėme, kad Jėzaus prisikėlimas atvėrė naują erą žmonijos istorijoje. Tolesniais Velykų sekmadieniais Bažnyčia atskleidžia mums Velykų slėpinio turtingumą ir leidžia iš naujo išgyventi įvairius Kristaus prisikėlimo aspektus.

Šiandien Dievo žodis mums atskleidžia istorinę Jėzaus prisikėlimo tikrovę, parodo Prisikėlusįjį kaip Kunigą ir Karalių. Apreiškimo knygoje Jonas atpažįsta prisikėlusį Kristų, apsivilkusį ilga kunigiška tunika, persijuosusį karališkąja aukso juosta. Balti plaukai simbolizuoja amžinybę. Jonas girdi Viešpatį sakant: „Aš esu <…> Gyvasis”. Jis turi savo rankose mirusiųjų pasaulio raktus ir gali išlaisvinti ką nori. Šiuo skaitiniu iš Apreiškimo knygos Bažnyčia dar kartą skelbia, jog Kristus prisikėlė.

Atvelykio sekmadienį kasmet susitinkame apaštalą Tomą. Šis pasakojimas apima du epizodus. Velykų vakare Jėzus pasirodo dešimčiai mokinių, o po aštuonių dienų jo pasirodymas ypatingu būdu skirtas Tomui. Tomas labai panašus į mus visus. Jam taip pat sunku patikėti nepatyrus. Kai Velykų vakarą Jėzus pasirodė apaštalams, Tomo nebuvo su jais. Jis nenorėjo patikėti bičiulių pasakojimu. Po aštuonių dienų Tomas buvo drauge su kitais. Jėzus vėl atėjo durims esant užrakintoms ir, palinkėjęs ramybės, kreipėsi tiesiog į Tomą. Galima suprasti, kad Jėzus atėjo specialiai įtikinti Tomo… ir mūsų. Jis primena Tomo reikalavimą pamatyti vinių dūrius ir paliesti žaizdų vietas. Tomas čia pat pažįsta Jėzų ir sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!” Dabar ir Tomui niekas nebekliudo iki galo priimti Jėzaus tikrovę. Jam net nereikėjo paliesti Kristaus kūno. Pakako, kad pasirodęs Jėzus jam pasiūlė tai padaryti. Taigi Tomą įtikino ne patirtis, kurią jis anksčiau iškėlė kaip būtiną įtikėjimo sąlygą. Jį įtikino Jėzaus pasirodymo būdas. Tomas atpažino Jėzų, tuo pat metu nuolankų ir dieviškai orų. Taigi esminis Tomo patyrimas nėra nei lytėjimas, nei regėjimas, tačiau ypatingas Kristaus buvimas. Tomas nugalėtas ir pradeda mąstyti kitaip. Užuot racionaliai kritikavęs, jis leidžiasi įtikinamas asmeniniu bendravimu, atsiveria nuolankiam suvokimui, nedarydamas išvadų tik pagal iš anksto apibrėžtas sąlygas.

Tokia buvo Tomo patirtis. Tačiau tik labai nedaugeliui žmonių yra tekusi asmeninio ir akivaizdaus susitikimo su Jėzumi privilegija. Reta turėjusių panašius regėjimus kaip apaštalas Jonas Patmo saloje ar apaštalas Saulius prie Damasko. Jėzus turėjo omenyje mus visus, Velykų vakare prabildamas apaštalams: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos”. Jėzus, bylodamas apaštalams, turėjo galvoje vėlesnių kartų žmones, siekiančius tiesos ir nepajėgiančius jos atskleisti vien savo jėgomis. Suteikdamas apaštalams šias galias, Jėzus drauge laiduoja mums galimybę užmegzti asmeninį santykį su juo. Jėzus leidžia išgyventi Tomo patirtį ir neregint bei neapčiuopiant patirti tą pačią tikrovę. Evangelistas Jonas savo knygos pabaigoje rašo, kad visi ženklai „surašyti, kad tikėtumėte”. Suteikdamas galią apaštalams atleisti nuodėmes Jėzus tuo pačiu duoda sutaikinimo galią ir jų įpėdiniams. Kai kuriems iš tikinčiųjų bendruomenės parinktiems asmenims jis suteikia galią perteikti jo atneštą meilę.

Ramybės palinkėjimas yra tradicinis izraelitų pasisveikinimas. Šį kartą Jėzus atneša savo ramybę baimingai užsidariusiems ir neatsitiesusiems po išbandymų mokiniams. Jis atneša savo atleidimą ir ramybę pačiu savo buvimu. Iš jo lūpų nenuskamba joks priekaištas dėl jų bailumo ar pasitraukimo kančios valandą. Leisdamasis atpažinti, Jėzus parodo savo žaizdų ženklus, kurie yra tarsi pergalės trofėjai, įrodantys prisikėlusio ir nukryžiuoto kūno tapatybę. Taip dar kartą patvirtinama tuščio kapo svarba. Mokiniams pasirodė tikrai ne kokia nors šmėkla. Tai vienas ir tas pats kūnas, gyvas ir paliečiamas, su kankinystės žymėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad evangelistas Jonas mini rankų ir šono žaizdas, o Lukas savo pasakojime rašo: „Jis parodė jiems rankas ir kojas” (Lk 24, 39). Jonas yra vienintelis evangelistas, aprašęs, kaip kareivis ietimi pervėrė Kristaus šoną. Evangelistas čia įžvelgia simbolinį Bažnyčios gimimo ženklą per Krikštą ir Eucharistiją. Dabar šis ženklas primenamas iš naujo. Bažnyčia gimsta Velykų vakarą Dvasios kvėpimu ir apaštalų pasiuntimu. Iš pažiūros stulbinantis kontrastas: apaštalai užsidarę tarp keturių sienų, o Jėzus jiems duoda įsakymą eiti pas visus žmones: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu”.

© „Bažnyčios žinios“