Trejybės slėpinys (Švč. Trejybė)

TrejybėJėzus bylojo savo mokiniams: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. Jn 16, 12-15
 
Evangelijos komentaras
 
Praėjusį sekmadienį, šventėme šventosios Dvasios išliejimą ant apaštalų ir Bažnyčios misijos pradžią. Tą dieną taip pat buvo apreikšta Švenčiausioji Trejybė, kaip Jėzus tai buvo paskelbęs ir kaip evangelija mums ką tik priminė: "Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę" (Jn 16, 13). Atsiųsdamas Šventąją Dvasią, Dievas mums apreiškė, ir dar šiandien apreiškia, kažkiek to, kas jis yra savyje. Būtent – kad jis yra vienas Dievas trijuose asmenyse. Jau Senajame Testamente randame gairių, kurios iš anksto paruošė Švenčiausiosios Trejybės apreiškimą.
Šiandienos pirmasis skaitinys pristatė vieną šių gairių. Seniausiuose raštuose Išmintis tėra mokėjimas, ar sumanumas. Bet pagal Išminties knygos autorių, ji yra gyvas asmuo. Šis Išminties suasmeninimas paruošia įsikūnijusios Išminties, tai yra Jėzaus, atėjimą. Apie save, Jis pats sakė: „Pietų šalies karalienė …atkeliavo nuo žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas“. (Mt 12, 42) „Vienas Dievas trys asmenys“. Trys lygu vienam, ir vienas lygu trim. Tai priimti sunku.
Buvo viena mergaitė, egiptietė. Jos tėvai buvo krikščionys, maldingi žmonės. Jinai buvo taip pat maldinga, dalyvavo tikybos pamokose. Jai buvo pasakyta, kad Dievas yra visagalis, viskas priklauso jam, jis pats niekam nepriklauso, jis visiškai laimingas ir suteikia mums malones su sąlyga, kad mes garbintume jį. Mergaitė galvojo sau: „Bet, kaip Dievas tapo Dievu? Ne, visada Jis buvo Dievas, todėl kad, Jis yra nuo amžių. Iš tikrųjų Jam viskas sekasi. Jis tapo Dievu, be jokio vargo, be pastangos…“. Ir mergaitė padaro išvadą. „Ka gi, tai ne teisu. – Yra neteisinga, kad visada yra tas pats Dievas. Tūrėtų būti taip, kad kiekvienas iš mūsų taptų Dievu pagal eilę“. Ir ši mergaitė laukė savo eilės tapti Dievu.
Iš tikrųjų klausimas yra toks: Dieve yra trys asmenys, bet ar tai keičia mano gyvenimą? Kodėl neapsiriboti vienintelio Dievo egzistavimu? ”Dievas yra meilė“ sakė šv Jonas pirmame savo laiške. Iš to šv. Augustinas daro išvadą, kad Dievas yra Trejybė. Meilė numato tą, kuris myli, tą, kuris yra mylimas, ir pačią meilę (de Trinitate – VIII, 10 – 14). Jeigu Dievas būtų tik grynas žinojimas arba visagalybė, jam nereikėtų būti trejybiniu. Tokia yra aukščiausioji Būtybė, Apšvietos epochos filosofų dievas. Ar ne tokį dievą atmeta šių laikų ateizmas?
Tačiau, jeigu Dievas yra meilė, ką gi jis myli? Ar žmogų? Jeigu taip, tada Dievas yra meilė tik nuo žmogaus sukūrimo. Ar myli tik save? Tai būtų egoizmas ir visiškas meilės paneigimas. Iš tiesų meilė reiškia bendrystę. Apreiškimo atsakymas, kurį Bažnyčia išaiškino ir perdavė savo mokymu apie Trejybę yra toks: Dievas yra meilė nuo amžių. „Dievą išpažistame vieną, bet ne vienasmenį“ (KBK 254). Prieš mylėdamas žmogų, kurį sukūrė, Dievas turėjo savyje Žodį, mylimąjį Sūnų, kurį mylėjo begaline meile, tai yra šventoje Dvasioje. „Dievas yra vienas, bet ne vienasmenis“. „Tėvas“, „Sūnus“, „Šventoji Dvasia“ nėra paprasti vardai, pažymintys tam tikrą dieviškojo buvimo būdą, nes jie realiai tarpusavyje skiriasi. Bet toks skirtumas nedalija dieviškojo vienio. (KBK 254-255)
Trims Dieviškiesiems asmenims visa yra bendra. Dėl to ką tik girdėjome: „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano“, ir taip pat: „Šventoji Dvasia nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi…“ „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą…“ (Pr 1, 27) Ta meilė, kuri yra Dieve, ir kuri yra pats Dievas, yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota (Rom 5, 5). Taip nuo mūsų krikšto, vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, esame kviečiami vis daugiau įeiti į meilės ir tarpusavio dovanos gyvenimą, kuris yra pačios Palaimingosios Trejybės gyvenimas.
Tuo būdu Trejybė išgelbsti mus nuo tironiško ir įtaraus vienasmenio dievo, kuris trokšta mus bausti. Dabar nebereikia su mergaite laukti mūsų eilės tapti Dievu. Jau dabar, tikėjimo tamsoje, nežiūrint šio gyvenimo sielvartų, kuriais šv. Paulius ką tik didžiavosi, pasiekiame Dievą, „tą malonę, kurioje stovime“, kad po mirties pasiektume jį amžinoje šviesoje. Užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Išminties Sostui, tegul Šventoji Dvasia „veda mus į tiesos pilnatvę“, kad vis giliau suvoktume ir dalyvautume Palaimingosios Trejybės gyvenime.
 
Tėvas Bernardas de la Borderie OSB