Turtas – palaima ar prakeikimas? (XXV eilinis sekmadienis)

lk-16-1-13Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą, eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: 'Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu'.
O tasai tarė sau: 'Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos'.
Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: 'Kiek tu skolingas mano šeimininkui?' Šis atsakė: 'Šimtą statinių aliejaus'. Tada jis tarė: 'Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuojau pat rašyk: penkiasdešimt'. Paskui klausė kitą: 'O kiek tu skolingas?' Anas atsakė: 'Šimtą saikų kviečių'. Jis tarė: 'Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt'. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai.
Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių iš nešvaraus pinigo, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.
Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose. Jei tad jūs nepasirodėte verti pasitikėjimo, tvarkydami nešvarų pinigą, tai kas patikės jums tikrąsias vertybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!
Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie ano bus prisirišęs, o šitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir pinigui“. Lk 16, (1-9). 10-13
 
Evangelijos komentaras
 
Senajame Testamente, ypač ankstesnėse jo knygose, dažnai kartojama mintis, kad žemiškosios gėrybės yra Dievo palaimos ženklas. Jų reikia stropiai siekti, nes tai yra tarsi užmokestis už dorą gyvenimą. Abraomas buvo paragintas palikti savo gimtąją šalį, tačiau jam ir jo palikuonims buvo pažadėtas kitas didžiulis kraštas. Iš Abraomo kilusi tauta su ilgesiu laukė pažadėtos „pienu ir medum plūstančios” žemės. Pradžios knygos autorius taip pat teigia, kad nuo pat pradžių žmogui skirta užvaldyti žemę su visa gyvūnija. Taip pat daugelyje Naujojo Testamento vietų pozityviai pateikiama žmogaus pozicija medžiaginių gėrybių atžvilgiu. Tačiau drauge Šventajame Rašte aptinkame ir kitokią nuostatą, sąlygotą nuodėmės ir piktnaudžiavimo žemiškosiomis gėrybėmis. Toks nuodėmės iškreiptas santykis su gėrybėmis akivaizdus skaitinyje iš Amoso knygos. Amosas, prisistatęs „kerdžiumi ir šilkmedžio vaisių brandintoju”, neturėtų niekinti turto. Tačiau jo patirtis kupina turtuolių godumo bei nepasotinamumo pavyzdžių. Amoso gyvenamuoju laikotarpiu, VIII amžiuje prieš Kristų, Samarijoje buvo jaučiamas ekonominis pagyvėjimas. Karštligiškam troškimui kuo daugiau uždirbti aukota kūno ir sielos sveikata, šeimos gyvenimas, ištikimybė religiniams nuostatams. Tokiomis sąlygomis tarpo korupcija, teisėjų papirkinėjimai, sukčiavimas. Viskas tampa perkama ir parduodama, netgi sąžinė. Turtinguosius taip užvaldė godulys, kad jie ėmė nepaisyti religinių švenčių, ribojusių darbo laiką (Am 8, 5). Jie parduoda vargšams net kviečių nuobiras.
Dievas pranašo Amoso lūpomis stoja vargingųjų pusėn. Pranašas neapsiriboja aiškiu ir paprastu godumo pasmerkimu. Jis skelbia neteisybių užtrauksiamą Dievo bausmę. Amosas rūstinasi dėl išnaudojimo, kai varguoliai, neįstengdami išmokėti skolų, patenka į turtingųjų vergiją. Galima suprasti, kad tokiomis sąlygomis turtas įgyja blogą atspalvį, tampa blogybių šaltiniu.
Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius tęsia pamokymus savo dvasios sūnui. Jis primena, kad visiems tikintiesiems privalu prisidėti prie evangelizacijos savo malda. Ji turi būti visuotinė, panašiai kaip meilė ar išganymas. Nerono persekiojimo laikais buvo būtina priminti krikščionims, kad jie melstųsi ne tik už persekiojamus tikėjimo brolius, bet ir už atsakingus valstybės pareigūnus. Į imperatoriaus reiškiamas dieviškojo kulto pretenzijas apaštalas atsako aiškiu išpažinimu: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių tarpininkas – žmogus Jėzus Kristus”. Paulius pabrėžia Jėzaus žmogiškąją prigimtį, jo tarpininkavimo prielaidą. Įsikūnijimu buvo peržengta bedugnė, skyrusi Dievą ir nuodėmingą žmogų. Mūsų maldą už kitus įkvepia pats Dievas, kuris yra meilė. Pavyzdį rodo Jėzus, atidavęs savo gyvybę „kaip išpirką už visus”.
Evangelijos palyginime apie apsukrųjį prievaizdą taip pat minimos žemiškosios gėrybės. 13 eilutė aiškiausiai išreiškia krikščionišką nuostatą žemiškųjų gėrybių atžvilgiu. Turtas niekuomet neturi trukdyti svarbiausiam dalykui – žmogaus ryšiui su Dievu: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”. Iš esmės Amoso mokymas panašus į Jėzaus. Skirtumas tas, kad Jėzus paskelbia Dievo karalystę ir suteikia krikščionims pagrindą naudoti žemiškąsias gėrybes kitų labui ir Dievo garbei.
Palyginimas apie apsukrųjį prievaizdą yra tarsi Evangelijos siūlomas išganymo raktas turtuoliui. Į naudojimąsi gėrybėmis čia žvelgiama kaip į prievaizdavimą, tai yra ne sau priklausančio turto valdymą. Kai apsukriajam prievaizdui iškyla grėsmė būti atleistam iš darbo, jis stengiasi įsigyti bičiulių, dalydamas ne jam priklausantį turtą. Jėzus, žinoma, neragina mūsų suprasti šį palyginimą paraidžiui. Jis pabrėžia, kad palyginimo veikėjas yra „šio pasaulio vaikas”, o mes esame „šviesos vaikai”. Jėzus siūlo mums įsigyti bičiulių dalijant gėrybes vargšams, kad šie mus vėliau priimtų į amžinąsias padangtes. Vargšai tampa turtuolių užtarėjais Karalystėje. Luko evangelijos turtuolis pražūva todėl, kad nesidalija savo gėrybėmis (Lk 16, 19–31).
Jėzus ragina, kad mes būtume sąžiningi dalytojai: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose”. Kas ištikimai valdo žemėje patikėtas gėrybes, kurios danguje yra visiškai nereikšmingos, tam bus patikėta nepalyginamai svarbesni dalykai.
„Jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai, kas jums duos tai, kas jūsų?” Jėzus čia išsako šiandienos sąlygomis labai aktualią mintį. Medžiaginės gėrybės lieka mums svetimos, nes dažniausiai ne mes esame jų šeimininkai, bet jos mus valdo. Jeigu leisimės jų užvaldomi, jos atplėš mus nuo mūsų pačių, nuo to, kas mumyse svarbiausia.
Kristus iškelia turto nereikšmingumą, jo sukeliamą susvetimėjimą ir tironiją. Aramėjiškas žodis Mamona yra turto įasmeninimas ir įvardijimas. Ar apskritai visas turtas susijęs su apgaule. Kartais, nors ne visuomet, turtas būna įgytas neteisėtai. Tačiau paties turto neteisybė yra ta, kad juo nenorima dalytis su kitais. Visa tai, kas viršija mūsų poreikius, yra neteisėtas turtas tuo atveju, jei žvelgiame į jį tik kaip į nuosavybę, o ne kaip į mūsų užvaizdavimui patikėtas gėrybes. Anot šventojo Augustino, perteklius priklauso kitam. Evangelijos palyginimas atveria išganymo kelią turtingiesiems – tesidalija gėrybėmis, įsigydami bičiulių žemėje ir danguje.
 
Parengta pagal A. Brunot, H. Maly