Vargingumas gailestingumo akivaizdoje (V Velykų sekmadienis)

Judui pasišalinus iš Velykų vakarienės būsto, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins. Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. Jn 13, 31–35

Evangelijos komentaras

Penktojo gavėnios sekmadienio skaitiniai tiksliai atitinka liturginę laikotarpio mintį. Katechumenai nuo Velyknakčio įsijungs į krikščionių bendruomenę per Krikšto sakramentą. Atgailos sakramentu ryšį su bendruomene atnaujina atgailaujantieji krikščionys. Skaitinių tekstai išreiškia išlaisvinančią Dievo atleidimo galią. Pranašo Izaijo balsu Viešpats skelbia stebuklingą izraelitų išvadavimą iš Babilono nelaisvės. Dievas išgydo net atmintį: perdžiūvusioje žemėje ištrykšta gaivinančios versmės. Naujas pasaulis gimsta paženklintas vandens simboliu: „upes atveriu tyruose, kad būtų ko atsigerti mano išrinktajai tautai”. Išėjimo knygai būdinga grįžimo pas Dievą idėja. Tai žygis pas Viešpatį, kuris atleidžia ir lieja malones: „Jie – tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę”.

Praėjusio sekmadienio Evangelijos palyginimas apie sūnų palaidūną leido geriau suvokti, kad teisingumas nėra tik tinkamas atlygis; teisingumas kyla iš gailestingumo. Šio sekmadienio pasakojimas apie moterį, apkaltintą dėl svetimavimo, nėra vien palyginimas ar intelektualus Jėzaus žodžiavimasis su oponentais. Tai sąlytis su konkrečia žmogaus patirtimi. Kaip suderinti gailestingumą su ištikimybe Dievo įsakymams? Kaip būti geram ir tuo pat metu teisingam? Jėzui užduotuose klausimuose atpažįstame kasdienio gyvenimo dilemas. Esame pasirengę mylėti, atleisti, tačiau drauge suvokiame, kad mūsų atlaidumas gali skatinti kitų silpnybes.

Jėzus visą naktį meldėsi Alyvų kalne. Iš ryto šventykloje apie jį buriasi žmonės, atėję klausytis jo mokymo. Jau kuris laikas Rašto aiškintojai fariziejai pavydžiai stebi didėjantį Jėzaus populiarumą. Dabar visos aplinkybės palankios viešai sutriuškinti Galilėjietį. Kad ir ką atsakytų, jis bus sukompromituotas. Pritarimas moters persekiotojams paneigtų Jėzaus skelbiamą gailestingumo žinią. Jei jis atvirai paprieštarautų Įstatymui, tai sudarytų pretekstą viešam susidorojimui teismo taryboje. Jėzus, atrodo, nereaguoja į jam pateiktą dilemą. Tai išreikšta ir gestu: „Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės”. Taip elgiasi žmogus, nekreipiantis dėmesio į aplinkinius. Jis galėtų prašyti patikslinti nusikaltimo detales, teirautis apie švelninančias aplinkybes, tačiau to nedaro. Jis nenori stoti kurion nors žmogiškojo konflikto dalyvių pusėn. Dabartine kalbėsena sakytume, kad Jėzus tiesiog „šalinasi nuo problemos”.

Jėzus nepažvelgia į smerkiančių žvilgsnių varstomą moterį. Žvilgsnis – tai tarsi žodis, o kartais jis byloja daugiau negu žodis. Savo ištarmę jis pasakys kiek vėliau. Pirmiau Jėzus pareikalauja kaltintojų sąžinės ataskaitos ir laukia jos su išminčiaus ramybe: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį”. Šv. Jeronimo įsivaizdavimu, Jėzus pasilenkęs ant smėlio rašė kaltintojų nuodėmes. Pakartoto Įstatymo knygoje nurodyta, kad pirmieji ranką prieš pasmerktąjį turi pakelti liudytojai, po to prie egzekucijos prisideda kiti (Įst 13, 10; 17, 7). Taip atsakydamas Jėzus nepažeidžia Įstatymo, bet suteikia jam tikrąją prasmę. Jo priešininkai naudojosi Įstatymu kaip priemone, leidžiančia vieniems dominuoti, o kitus žeminti. Jėzus grąžina Įstatymui tikrąją prasmę: tai Dievo meilės plano įgyvendinimo priemonė. Ištikimai susiedamas Įstatymo raidę ir dvasią, Jėzus pastato visus scenos dalyvius sąžinės akistaton. Kas nori laikytis Įstatymo, tegu pradeda nuo savęs. Ištaręs sąžines skrodžiantį sakinį Jėzus vėl nuleidžia akis. Jis nenori žvelgti teisėjo žvilgsniu. Nuo šios akimirkos pradinis konfliktas pasirodo kitoje šviesoje. Visi Jėzų supantys žmonės – Rašto aiškintojai, fariziejai, moteris ir žiūrovai – nuo šiol nebeskirstomi į teisėjus ir kaltinamuosius. Tai dažna gyvenimo patirtis. Siekdami pataisyti kitus vien savo turima viršenybe, net jei tai darome teisėtai, sulaukiame tik maišto. Blogis nenugalimas, bet įgyja naują apraišką. Priešingai, solidarumas su nusidėjėliu (ne nuodėme!) leidžia suprasti kitą ir elgtis gailestingai.

Pradedant vyresniaisiais, visi ėmė trauktis šalin. Jie pernelyg gerai vienas kitą pažinojo, kad galėtų apsimesti esą nekalti. „Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris”. Jis taip pat elgiasi pagal savo duotą pamokymą: „Nė aš tavęs nepasmerksiu”. Jei jis būtų pasmerkęs, tai reikštų solidarumo su nuodėmingu žmogumi stoką. Suvokdamas moters kaltę ir silpnumą, Jėzus padeda jai priimti save pačią. Jis padeda jai atsitiesti nuo patirto minios pažeminimo. Svarbu ne tai, kas buvo vakar, bet tai, kas bus ateityje: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk”. Tai primena Izaijo raginimą: „Nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką!”

Kristaus nenoras įsitraukti į ginčą nereiškia, kad jis nusišalina ar vengia atsakymo. Tai troškimas grąžinti dalykams jų tikrąją prasmę. Prieštaravimas būtų nevaisingas konflikto sprendimo būdas. Konstruktyvus sprendimas yra ieškoti kelio į dieviškąjį gailestingumą. Apaštalas Paulius Laiške filipiečiams nesiekia „nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas”, bet tokio, kuris kyla „iš tikėjimo Kristumi, eina iš Dievo, paremtas tikėjimu”. Jėzaus pokalbį su svetimautoja šv. Augustinas nusakė kaip žmogiškojo vargingumo susidūrimą su dieviškuoju gailestingumu. Vienintelis nenuodėmingas, turėjęs teisę sviesti į moterį akmenį, jai dovanoja dieviškąjį atleidimą. Tačiau gailestingumas nusidėjėliui nereiškia pakantumo nuodėmei. Atleidimas išlaisvina ir atveria naują pradžią.

© „Bažnyčios žinios“