Viešpaties pokylis (XXVIII eilinis sekmadienis)

Mt 22, 1–10Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
[Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius liepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’. Nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“.] Mt 22, 1–10. (11–14)
 
Evangelijos komentaras
 
Bene labiausiai žmones suartina bendras valgymas šeimoje ar platesnėje draugijoje. Tai puiki forma pasidalyti su mylimais žmonėmis ne tik maistu, bet taip pat viltimis, rūpesčiais, patirtimis ir ateities planais. Prie bendro stalo žmonių tarpusavio ryšys tampa dar stipresnis. Žmonės nuo seno tikėjo, jog dievybės taip pat valgo joms aukojamą maistą. Pagoniškosiose religijose toks šventas valgymas dažnai būdavo susijęs su įvairiomis orgijomis, kurių pagundoms neatsispirdavo ir izraelitai. Įkvėptieji Biblijos autoriai, aprašydami Jahvei atliekamus aukojimus, stengėsi išvengti bet kokio panašumo į pagoniškąsias šventes. Tuo galima paaiškinti pastabą, skirtą Mozei ir tautos vyresniesiems ant Sinajaus kalno: „Po Dievo regėjimo jie galėjo valgyti ir gerti” (Iš 24, 11). Didingas Viešpaties buvimas nesutrukdė valgyti jo akivaizdoje, priešingai, taip buvo sutvirtinta naujai sudaryta meilės sandora. Bendras valgymas gali liudyti draugiškumą net tuomet, kai aplinkiniai tuo abejoja – prisiminkime, kaip Jėzus priėmė kvietimą sėsti už stalo pas aplinkinių niekinamą muitininką Levį (Mk 2, 13–17). Kai atlaidusis tėvas pasitiko sūnų palaidūną, vyresnysis replikavo dėl tėvo įsakymo paruošti puotai nupenėtą veršį. Naujai suvienytos šeimos drauge valgomas „nupenėtas veršis” simbolizuoja apstų tėvo ir sūnaus džiaugsmą (Lk 15, 11–32). Abraomo istorija atskleidžia mums dar vieną simbolinį valgio aspektą. Pamatęs kelionės nuvargintus tris vyrus, jis greitai liepė Sarai paruošti valgį, išreikšdamas maloningą svetingumą (Pr 18, 1–8). Panašiai puoselėdamas svetingumą Raguelis pasitiko savo giminaitį Tobiją: jis papjovė aviną (Tob 7, 9). Galilėjos Kanos vestuvių puota (Jn 2, 1–10), paties Jėzaus paruoštas valgis bičiuliams, išvargintiems bergždžios nakties žvejonės (Jn 21, 1–14), minių pamaitinimas padauginant duonos ir žuvų – tai taip pat eucharistinės puotos simboliai.
Skaitinyje iš Izaijo knygos turtingais įvaizdžiais perteikiama eschatologinė puota. Pranašas stengėsi įdiegti savo tautai džiaugsmą, viliantis tos galutinės dienos, kai jie bus amžiais suvienyti su Dievu: „Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome ir jis mus išgelbėjo!”. Izaijo pranašaujamas pokylis skirtas visiems, o ypač tiems, kurie čia, žemėje, alko duonos, teisingumo, draugystės, atleidimo.
Evangelijoje Jėzus taip pat kalba apie eschatologinį pokylį. Jo dalyviai nėra kilmingi didžiūnai; tai paprasti žmonės, nuoširdžiai ieškantys Dievo ir atsiliepiantys į jo kvietimą. Mato palyginime apie karališkąsias vestuves tęsiamos dviejuose ankstesniuose palyginimuose (apie du sūnus ir vynininkus žmogžudžius) išreikštos mintys. Juose galima įžvelgti išganymo istorijos etapus: nuo vienas po kito siųstų pranašų iki Paskutiniojo teismo. Panašų palyginimą randame ir Luko evangelijoje. Lukas vaizduoja laisvesnę aplinką, o Mato pasakojime galima nujausti artėjančią katastrofą: Jėzaus suėmimą, teismą ir mirtį. Luko pasakojime šeimininkas kelia pokylį savo draugams. Šie mandagiais pretekstais pateisina savo nenorą atvykti. Mato evangelijoje pokylio šeimininkas yra karalius, turintis kariuomenę. Kai kurie kviečiamieji elgiasi net agresyviai, išniekina ir užmuša kviečiančius tarnus. Karalius užsirūstinęs „sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą”.
Kas tie tarnai, kuriuos karalius pasiunčia sukviesti svečių į pokylį? Evangelistas Matas, skirdamas palyginimą krikščionių bendruomenėms, neabejotinai laiko tarnais  visus tuos, kuriems Jėzus paliko paliepimą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones” (Mt 28, 19). Bažnyčia yra ta vieta, kur rengiamas vestuvių pokylis ir kur visi pakrikštytieji įgyvendina savo misijinį pašaukimą. Esame Dievo tarnai, pasiųsti perduoti visiems žmonėms kvietimą į džiaugsmingą Sūnaus vestuvių pokylį. Pakviestieji yra visi žmonės. Dievas neišskiria nė vieno, žmogus tik pats gali atsisakyti ateiti. Matas aiškiai rašo, kad tarnai „surinko visus, blogus ir gerus”. Buvo laikotarpių, kai Bažnyčia skirdavo daugiau dėmesio visuomenės elitui. Istorija parodė, kad tokio pasirinkimo padariniai nebuvo geri. Evangelija patvirtina Bažnyčios pasirinktą kryptį pirmiausia užtarti vargstančiuosius, silpnuosius, beteisius.
Kaip paaiškinti karaliaus įsakymą išmesti žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužių? Argi ne jis pats įsakė kviesti visus, gerus ir blogus? Gausėjant krikščionių bendruomenėms, kai kurie žmonės įsitraukia į Bažnyčią tiesiog todėl, kad taip daro aplinkiniai. Tarp pokylio dalyvių daugiau nusidėjėlių negu šventųjų. Nors patekti į vestuvių pokylį galima be jokio bilieto, tačiau vis dėlto čia reikalingas tam tikras tikėjimo minimumas, troškimas atsiversti, tam tikras „apetitas Dievo tiesoms”. Nuoširdus įžengimas į Bažnyčią neįmanomas be tam tikro vidinio judesio. Vestuvių drabužis yra ne kas kita, kaip baltas mūsų krikšto drabužis, ir jis duodamas mums dovanai. Vis dėlto reikia bent norėti jį priimti. Bažnyčia yra nusidėjėlių pokylis, – tačiau tokių nusidėjėlių, kurie tiki į Jėzų Kristų ir priima jo išganymą. Be tikėjimo vestuvių pokylyje nesijausime gerai: dieviškoji meilė yra reikli. Eucharistinio pokylio šeimininkas Jėzus sako: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę”. Jis nurodo ir būsimąjį pokylį: „kolei ji išsipildys Dievo karalystėje”
Bažnyčios žinios