Viešpaties vynuogynas (XXVII eilinis sekmadienis)

Mt 21, 33-43Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.
Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta, ir nuostabu mūsų akyse’. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“. Mt 21, 33-43
 

Evangelijos komentaras

Kai kurie šiandienos krikščionys linkę supaprastinti evangelizaciją, akcentuodami tik išpažinimą: Jėzus yra Viešpats ir Gelbėtojas. Jie teigia, kad svarbiausia pasitikėti Jėzumi, o žmogaus darbai nėra reikšmingi išganymui. Šios krikščionybės apraiškos klaidina ne tuo, ką sako, bet tuo, ko nepasako. Dievas myli mus neatšaukiama meile, tačiau šią meilę reikia priimti ir atsiliepti į ją. Jei mūsų gyvenime nėra jokių atsiliepimo į Dievo meilę apraiškų, vadinasi, mes nerimtai žvelgiame į Dievo meilę. Kitais žodžiais tariant, Dievo meilė mūsų gyvenime turi tapti regima.
Izaijo pranašystės giesmė byloja apie atmestą meilę. Išpuoselėto vynuogyno įvaizdžiu pabrėžiama didžiulė Dievo meilė jo žmonėms. Vis dėlto Izraelio vynuogynas davė vien rūgštuoges. Matas, kaip joks kitas evangelistas, dažnai pasitelkia vynuogyno įvaizdį. Jo Evangelijoje yra trys palyginimai vynuogyno tema: apie vynuogyno darbininkus, apie du sūnus tėvo vynuogyne ir apie vynininkus žmogžudžius. Šiandienį palyginimą Jėzus sako atsižvelgdamas į priešininkus, pasiryžusius pačioms blogiausioms užmačioms. Kad jo žodžiai buvo skirti Izraelio vadovams, matome iš tolesnių eilučių: „Vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos”. Jis pradeda palyginimą sąmoningai primindamas Izaijo pranašystę. Jėzus apibendrina Dievo tautos istorijos dramatiškus vingius. Patikėjęs savo tautą atsakingiems vadams, Viešpats kuriam laikui pasitraukia, panašiai kaip vynuogyno šeimininkas, išnuomavęs vynuogyną. Tas Dievo pasitraukimas nereiškia jo dėmesio stokos, tai veikiau būdas iškelti žmonių atsakomybę ir bendradarbiavimo dvasią. Į šį pasitikėjimą vynininkai atsakė įžūliai ir arogantiškai. Jie norėjo pasinaudoti vynuogynu, siekdami asmeninio pelno. Šeimininkui pasiuntus pas vynininkus savo sūnų, šie pasirodė esą agresyvūs nusikaltėliai. Čia Jėzus tarsi nukreipia mintis į Jeremiją: „Manęs jie nepaklausė ir nepaisė, bet darėsi dar atkaklesni, kietasprandžiai ir elgėsi dar pikčiau negu jų tėvai” (Jer 7, 25–26). Į patį didžiausią Dievo parodytą pasitikėjimą atsakingieji vadai atsiliepė neregėtu įžūlumu iš atsakingųjų vadų pusės. Galiausiai Dievas ryžtasi pačiai didžiausiai rizikai: „Jie drovėsis mano sūnaus”. Luko evangelijoje šis dieviškojo pasitikėjimo aktas pradedamas viltingu „rasi” (Lk 20, 13). Dievo pasitikėjimas yra beribis, jis viskuo rizikuoja. Jis taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų. Nedorieji vynininkai, supratę, kad Sūnus yra tikrasis įpėdinis „išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė”. Laiške žydams ši pranašystė patvirtinama – Jėzus „kentėjo už miesto vartų” (Žyd 13, 12).
Kodėl Izraelio vyresnybė atmetė Jėzų? Šio slėpinio rakto kaip visuomet ieškota Rašte. Psalmininkas išpranašauja būsimą dramą: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Taip Viešpaties padaryta, – koks mums nuostabus reginys!” (Ps 118, 23). Apaštalas Petras, kalbėdamas apie Jėzų pasmerkusią tautos vyresnybę, tiksliai nurodo: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo” (Apd 4, 11–12). Biblinis kertinio akmens įvaizdis nurodo tiek Jėzaus velykinę pergalę, tiek jo vaidmenį Bažnyčioje. Dievas yra ta nepajudinama uola, kuria remiasi tikintieji.
Turime blaiviai pripažinti, jog net atsiųstasis šeimininko sūnus negali išgelbėti vynuogyno. Egoizmas ir aklumas diktuoja pašalinti jį iš kelio. Kitais žodžiais sakant, bijomasi paties jo buvimo. Palyginimas baigiasi tuo, kad vynuogynas atimamas iš nedorųjų nuomininkų. Peršasi išvada, jog šiuo įvaizdžiu nusakomas Izraelio likimas. Tačiau, ar toks likimas negresia ir naujajam Izraeliui, Bažnyčiai, krikščionims? Ar mes neišdavėme Kristaus priesakų savo baimingu tylėjimu? Gal Jėzaus mokymą pavertėme tik socialine teorija ar humanistine etika?
Evangelisto Mato nuosprendis Izraelio atžvilgiu šimtmečius darė įtaką krikščioniškajai mąstysenai. Priešiškumas žydams ir smurtas prieš juos būdavo grindžiama argumentacija, esą visa žydų tauta kalta dėl Jėzaus mirties. Kitokią mąstyseną nulėmė Vatikano II Susirinkimas, ypač  Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra Aetate. Šis dokumentas atvėrė naują žydų ir krikščionių santykių etapą. Čia pabrėžiamas bendras judaizmo ir krikščionybės paveldas, abipusės pagarbos ir pažinimo būtinybė.
Bažnyčios istorijoje klausimas apie „tikrąjį Izraelį” ir „tikrąją Bažnyčią” kontraversiškai keltas ir Reformacijos laikais. Polemizuojančios pusės vien sau priskirdavo išganymo vaidmenį. Ši nuostata pasikeitė tik tuomet, kai įvairių konfesijų krikščionys ėmė ieškoti to, kas juos vienija labiau negu to, kas juos skiria.
 
Bažnyčios žinios