Visuomet džiaukitės Viešpatyje (III Advento sekmadienis (Gaudete))

Lk 3, 10-18Minios klausinėjo Joną Krikštytoją: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga“. Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems bylojo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateis už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė; jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną. Lk 3, 10-18
 
Evangelijos komentaras
 
Nuo seno trečiasis advento sekmadienis vadinamas lotynišku žodžiu Gaudete, kuris reiškia „džiaukitės”. Mat šio sekmadienio Mišios pradedamos šv. Pauliaus paraginimu džiaugtis. Apie džiaugsmą kalba ir abu pirmieji skaitiniai bei atliepiamoji psalmė.
Nuostabu yra tai, kad šv. Paulius kviečia džiaugtis būdamas kalėjime. Laiške filipiečiams jis rašo: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės <…> Viešpats yra arti!” Štai čia susiduriame su didžiuoju krikščionybės paradoksu, kurį G. Čestertonas išreiškė sakydamas: „Džiaugsmas yra didžiulė paslaptis”. Argi nenuostabu: Paulius, būdamas kalėjime, rašo apie džiaugsmą ir yra pakilios nuotaikos. Kita vertus, daugybė žmonių, būdami laisvėje, gyvena tarsi kalėjime.
Skaitykime gyvenimo knygą – kiek žmonių yra patekusių į savo aistrų nelaisvę. Kiek vyrų ir moterų kankinasi alkoholio, narkotikų kalėjimuose! Įdomu tai, kad jau Antikos filosofai suprato, jog tikro džiaugsmo šaltinis glūdi ne žmogaus išorėje, bet pačioje jo širdyje. Filosofas Seneka savo mokiniui sako: „Aš linkiu, kad tau niekuomet netrūktų džiaugsmo ir kad džiaugsmas gimtų tavo širdy. Išoriniai džiaugsmai širdies nedžiugina, jie išnyksta su mažiausiu vėjo dvelksmu“.
Rašytojas Kepleris savo knygoje „Daugiau džiaugsmo“ kreipiasi į skaitytojus tokiais žodžiais: „Tebūnie mano klausytojai visi, kurie dar tiki ir turi vilties! Tebūnie mano bendradarbiai visi, kurie myli džiaugsmą ir žmoniją!“ Paieškokime džiaugsmo šaltinių Apreiškimo knygose. Senosios Sandoros pranašai ir mokytojai nuolat perspėja tautą laikytis Mozės įstatymų. Bet tarp pagrasinimų nuolat nuskamba džiaugsmo pažadai. Antai pranašas Baruchas nurodo tikro džiaugsmo šaltinį: „Pažvelk į rytus, Jeruzale! Pamatyk džiaugsmą, kuris tau ateina iš Dievo. Žiūrėk! Džiūgaudami Dievo šlove pareina tavo vaikai, kuriuos kadaise išleidai, Šventojo žodžiu surinkti…” (Bar 4, 36–37).
Pranašai džiaugsmą sieja su gražiąja Jeruzalės šventykla, kuri yra visos tautos ir kiekvieno jos vaiko pasididžiavimas. Štai pranašas Izaijas žada: „Visus, kurie laikosi mano sandoros, aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir savo maldos Namuose juos pradžiuginsiu”(Iz 56, 7). Itin daug paskatų džiaugtis randame psalmėse. Dovydas, persekiojamas karaliaus Sauliaus, pasitiki Viešpačiu ir išpažįsta, kad jis yra jo viltis ir džiaugsmas: „Mūsų viltis Viešpatyje, – jis yra mūsų pagalba ir skydas, nes mes pasitikime jo šventuoju vardu” (Ps 33, 20–21). „Teisusis džiūgaus Viešpatyje ir ras jame užuovėją, – visi dorieji giedos jam šlovės giesmę” (Ps 64, 11). „Teisieji linksminasi; jie džiūgauja Dievo Artume, – jie laimingi ir krykštauja iš džiaugsmo” (Ps 68, 4).
Pasak evangelisto Jono, „savo stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje”. Padaugindamas vyną jis mums atskleidė savo požiūrį į tyrą žmogišką džiaugsmą. Ar gali vestuvininkai liūdėti, kai tarp jų yra Jėzus, jo Motina, apaštalai?! O mes? Ar galime liūdėti, būdami Dievo malonėje, būdami Dievo tautos vaikai?
Prieš savo kančią ir mirtį Jėzus guodžia ir drąsina apaštalus: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus”. Kalbėdami apie džiaugsmą, negalime atskirai nepaminėti Jėzaus Motinos. Nors ją lydėjo Simeono pranašystės kalavijas, jos širdis kupina pakilaus džiaugsmo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo gelbėtoju”.
Apaštalai savo pasiuntinybėje patyrė daug priespaudos ir sunkumų, bet savo misijoje jautėsi laimingi. Apaštalų darbų knygoje sakoma: „jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus Kristaus vardo užsitarnavo panieką” (Apd 5, 41). Šv. Jokūbas savo laiške ragina: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus” (Jok 1, 2). Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys Kristaus mokymą vadina Evangelija. Ką reiškia šis graikiškas žodis? Lietuviškai tai linksmoji naujiena. Tai ir yra tas didysis krikščionybės paradoksas: kryžius ir džiaugsmas. Kristus kviečia jį sekti ir garantuoja, kad jo jungas švelnus ir našta lengva. „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. Neturtingiausias pasaulio žmogus Pranciškus sukūrė Saulės giesmę, kurioje džiaugsmingai visus kviečia garbinti pasaulio kūrėją.
Gerieji žmonės, kurie patiriate įvairių sunkumų, nepriteklių, neteisybę, jūsų vargai nepalyginti mažesni už vargšus piktosios dvasios kalinius, save įkalinusius nuodėmėse. Tepadeda Viešpats mums visiems išsivaduoti iš piktojo pančių ir surasti tikrojo džiaugsmo šaltinį.
 

Parengė V. S.