Apie maldą į Jėzų ir Dievo malonę. Malda į Jėzų

Jėzus
„Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“ (Mt 15, 19), – šitaip tarė lūpos saldžiausiojo Viešpaties Jėzaus, tikrosios atgailos įsteigėjo. Po nuopuolio, po to, kai žmogus savo piktą ir netobulą valią pamilo labiau nei tobulą Dievo valią, blogis įlindo į jo širdį. Savivalė atitolino sielą nuo Viešpaties ir žmogus su blogiu liko kovoti tik savo jėgomis. Žmogui reikėjo pasipriešinti blogiui, o tai be Dievo pagalbos yra neįmanoma. Jo protas ir siela, pamilę savivalę, prarado savo pirmapradį skaistumą, tuo prarasdami ir sugebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, prarado sugebėjimą atpažinti velnio klastas. Nežinojimas – aptemusio proto ir pamilusiojo savivalę vaisius – apgaubė sielą ir protą. Nežinojimas pagimdė abejonę, sukėlusią sumišimą, kuris yra ir tėvas, ir sūnus visų aistringų bangų, kylančių žmogaus širdyje. Tokiu būdu proto ir sielos laivas, skandinamas savivalės, vis tolsta aistrų jūroje.
Visa tai žmogui nutiko, nes jo protas aptemo. Širdis prisipildė neprigimtinių įpročių – aistrų, kurios joje įsišaknijo, suaugo su žmogiškąja prigimtimi ir, kitaip nei nori širdis ir protas, žmogų įtraukė į jam netinkantį aistringą gyvenimą. Šėtonas, būdamas tamsos kaltininkas ir šeimininkas, aptemusiame prote ir aistringoje širdyje netrukus apsireiškė kaip visateisis valdovas. Tokiu būdu širdis, sutverta būti Dievo buveine, pavirto banditų – demonų ir aistrų landyne. Žmogus nupuolė, protas ir siela atitolo nuo savo prigimties, perėjo į žemiau savo prigimties esančią būseną.
Ištrūkti iš tokios vargingos padėties vien savo jėgomis neįmanoma. Aistros įgyja prigimtines jėgas, o šėtonas yra daug stipresnis ir gudresnis už nepatyrusį protą ir perima bet kokią žmogaus gėrio paskatą. Todėl kartais žmogus, atrodo, vedamas gerų ketinimų, pjauna vis augančių aistrų vaisių. Būna, kad žmogus nusivilia savo pastangomis išsigelbėti iš sunkios padėties ir daugiau su blogiu ar sunkumu nebekovoja, o kartais, kas yra blogiausia, prieš save pakelia ranką. Svarbu žinoti, kad į tokią situaciją papuolama tuomet, kada pasikliaujama ne Dievo vardu, o savo jėgomis. Tas, kuris į Dievą yra sudėjęs savo viltis, tas Dievo vardu ir nugali, o jeigu būna nugalėtas, kyla iš naujo ir kovoja, kol pasiekia galutinę pergalę.
Iki Kristaus atėjimo žmonija buvo apgaubta nežinojimo tamsos. Žmonės vargo, nepaliaujamai nusivildami ir giliai sielvartaudami, visa savo esybe šaukdamiesi Dievo. Ir Viešpats tesėjo pažadą, duotą žmonėms juos išvarant iš rojaus, – kad moteris pagimdys Tą, Kuris sutraiškys piktajam galvą. Kristus prasidėjo Mergelės įsčiose, gimė, ant savęs užsikrovė visos žmonijos nuodėmių naštą ir susikovė su nuodėme. Šio sunkaus kelio Pradininkas ir žmoniją išmokė, kaip galima atskirti gėrį nuo blogio ir kaip kovoti su velniu. Visanugalintis Jis Pats iš pradžių nugalėjo priešo jėgą, kad žmogui būtų aišku, kaip kovoti ir nugalėti demonus ir savo piktas aistras.
Viešpats, kurio nepaliaujamai šaukiamasi maldoje, nuramina žmogaus dvasią, užlieja vidine ramybe ir protą nuteikia tolimesnei maldai. Toliau ir kalbėsime apie tai, kaip nepriekaištingai veikti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu prieš bet kokį blogį, tuo vardu, kuriuo visi šventieji tėvai nugalėjo velnio gundymus.
Bažnyčia turi daug maldų ir visos jos yra stiprios atsilaikyti prieš velnio puolimus. Bet maldos galia priklauso nuo proto jėgos, patirties, sugebėjimo atpažinti priešo gudrybes, pažinti gėrį ir blogį, taip pat ir nuo sugebėjimo nesiblaškyti maldoje. Silpnas protas, toks kaip mūsų, visą dėmesį sutelkti į maldą yra beveik nepajėgus, nes pripratęs prie jausmingo gyvenimo. Taip žmogus ir melsdamasis svajoja apie jam būdingus jausminius dalykus, todėl prieš ikoną pasilieka tik kūnu, o jo protas ir širdis skrajoja neaišku kur. Dėmesys, nepratęs išsilaikyti maldoje, yra išgrobstomas, protas nepajėgus sau vadovauti, liežuvis negali laisvai tarti maldos žodžių dėl jų gausumo ir įvairovės. Tad tokia malda negali duoti reikalingų dvasinių vaisių, o jeigu ir duoda, tai labai menkus.
Visa tai žinodami šventieji tėvai, išmanydami tikrosios atgailos gyvenimą ir tokio gyvenimo vadovai, pagrindiniu ginklu pasirinko iš Šventosios Dvasios gautą maldą į Jėzų, kurią sudaro labai nedaug žodžių. Šiai maldai jie teikė pirmenybę prieš visas kitas maldas. Visos Stačiatikių Bažnyčioje esančios maldos yra veiksmingos ir išganingos, tačiau malda „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“, kuri talpina savyje Viešpaties Kristaus vardą ir atgailaujančio nusidėjėlio prašymą, visuomet prie savęs traukė besigelbėjančiųjų protus. Kai kurie iš šventųjų tėvų nepaliaujamai meldėsi kitokiomis trumpomis maldomis, bet dauguma jų pasirinko maldą į Jėzų. Bet kuris, norintis darbuotis Viešpačiui, gali kalbėti maldą į Jėzų. Dėl jos trumpumo ja galima melstis net dirbant įvairiausius darbus, be to, ji įsisavinama neapkraunant liežuvio, kuris palaipsniui maldai pajungia protą ir jausmus.
Maldos į Jėzų esmė ta, jog reikia atmesti visas iš širdies kylančias mintis ir kartu neleisti patekti vidun iš šalies ateinančioms nuodėmingoms mintims ir užplūstantiems norams, kad taip įprastume visuomet stovėti Visur Esančio Dievo akivaizdoje, priprastume melstis protu, o mūsų dėmesys būtų sutelktas tik į maldą ir jo neblaškytų jokios, net jam natūralios, mintys. Taip meldžiantis palaipsniui atsiveria, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9), nes žmogaus širdis persikeičia, tapdama Šventosios Trejybės buveine.
Malda į Jėzų turi sudaryti vienuoliškojo gyvenimo esmę. Taip pat ji būtina ir visiems pasauliečiams, nes atmintyje neturint Dievo vardo niekam neįmanoma išsigelbėti.
Atrodo, toks paprastas dalykas kartoti trumpą maldą, tačiau tikrovėje jis pasirodo ne toks jau ir lengvas. Malda turi atskirus etapus, vadinamus žodine, kuriama protu, kuriama protu ir širdimi, proto ir širdies savaimine, tyra proto ir širdies bei regimąja maldomis. Kiekviename maldos etape reikalingi patyrusio asmens paaiškinimai. Supažindinti su kiekvienu iš jų yra labai svarbu, nes per tobulą maldą Viešpats mus veda į išganymą, iš Savo malonės pateikdamas visa, kas mums yra būtina. Tam yra reikalingas mokytojas, kuris būtų praėjęs ne tik pradines maldos stadijas, bet ir sugebėtų melstis regimąja malda, kuris galėtų lengvai ir be žalos pamokyti, kaip atsispirti visiems gundymams. Pats gundytas, jis iš patirties žino, kada ir kokie gundymai laukia besigelbėjančiojo. Toks mokytojas apie kiekvieną gundymą perspės, patars, ką ir kaip reikia daryti, kad būtų išvengta klaidos, paaiškins, kaip atpažinti velnišką gudrybę demonams puolant iš „kairės“, ir patars, ką daryti, kai demonai, apsimetę gėriu, sėlins iš „dešinės“.
Deja! Vieni neturi laiko ir noro maldai pajungti žodžius, protą ir širdį, kiti, turėdami noro, nežino,
kaip tai padaryti. Vieni pradeda melstis, bet maldos žodžius taria jausmingai, veikiant kūniškam protui. Tokie žmonės elgiasi pagal savivalę, pagal savo supratimą, manydami, kad gyvena dvasinį gyvenimą. Jie nežino, kad dvasinis gyvenimas pasiekiamas tik iš didžios Dievo malonės visiškai atsidavus Dievo valiai. Tai tampa įmanoma tik nuskaidrėjus protui ir sielai apsivalius nuo aistrų. O iki tol žmogus gyvena ne dvasiškai, o vadovaudamasis pasaulietine išmintimi – kūniškojo proto žiniomis, net jeigu jis ir žino viso krikščioniškojo žodžio teoriją ir yra didis žmonių akyse. Tokie neretai susipainioja kūniškojo proto puikybės pinklėse, ir, kas baisiausia, netgi tikruosius dvasinio proto skleidėjus laiko neteisingai mąstančiais, pilnais puikybės, nors iš tikrųjų patys tokie yra. Jų kelias eina ne išsigelbėjimo link, bet nuo jo.
Iškilūs senovės šventieji tėvai, išmanydami, kaip reikia tobulai melstis, apie maldą į Jėzų rašė daug. Bet jie apie tai pradeda rašyti tik nuo aukštųjų maldos pakopų – proto ir širdies savaiminės maldos, praleisdami pradinius lygmenis. Tik labai retas iš jų užsiminė apie protu ir širdimi kuriamą maldą ir apie šiame etape mintyse pasireiškiančius gundymus. Apie šias maldos pakopas šventieji tėvai rašo trumpai, daug ko nepaminėdami. O taip jie daro štai dėl kokios priežasties.
Kada šventieji tėvai rašė apie maldą į Jėzų, tuo metu patyrusiųjų ir išmanančiųjų tobulą dvasinę maldą buvo daug, tad nebuvo verta smulkiai aprašinėti pradines maldos stadijas, nes buvo kam pamokyti. Be to, perskaityti raštus galėjo ir nepasirengęs žmogus, o naudos iš to gaudavo tik patyręs maldininkas. Todėl tėvai rašė trumpai, ne viską paminėdami. Patyrusysis iš trumpo aprašymo suprasdavo tai, kas reikalinga, o naujokas nesugebėdavo įsigilinti. Ne visi supranta, kad dvasinė malda pradeda veikti žmogaus gyvenime tik tuomet, kai jis pradeda visiškai vykdyti Dievo valią. Iki to laiko malda būna tik tuščiai, išoriškai kalbama – „stumiama“ žmogaus valios pastangomis. Stipriai apsirinka tas, kuris ją laiko dvasine malda. Jeigu meldžiamasi veikiant kūniškajam protui ir tokia malda yra laikoma dvasine, tuomet toks žmogus yra apimtas puikybės ir jo laukia vargas.
Paskutiniuoju metu išmanančiųjų tobulos dvasinės maldos slėpinius beveik neliko. Kiekvienam, panorusiajam gręžtis į maldos gelmes, jau iš pat pradžių kyla abejonių, ar jo malda teisinga, ar ji pasieks tikslą – bus išklausyta, atgręš į Dievą. Kiek pasistengęs, tačiau neįžvelgęs norimų rezultatų, toks žmogus apleidžia maldą, o kartais net pradeda prieš ją burnoti. Taip nutolstama nuo dangiškojo supratimo apie maldą, neįgyjama išminties malonės, kurią į žemę atnešė Kristus. O apleidus maldą panyrama į protinę miglą, koks žmogus buvo iki ateinant Kristui. Kai yra nesuvokiama, kad Dievą reikia šlovinti protu, tuomet Dievas šlovinamas vien tik liežuviu, o žodžiai, nedalyvaujant protui, neuždega širdies, bet ją gesina.
Todėl aš, suvokdamas savo menkumą, vis dėlto labai troškau, kad Dievas ir toliau būtų šlovinamas protu, kad ne mažėtų, bet didėtų savo širdis kaip buveinę Dievui ruošiančiųjų skaičius. Visiems, trokštantiems iš tikrųjų šlovinti Dievą, aš išdrįsau pasiūlyti šiuos žodžius kaip pamokymus, jus norėdamas ne sumenkinti, bet duoti brolišką patarimą, iš savo skurdo pasidalyti tuo, ką turiu. Pasikliaudamas ne savo jėgomis, o tik Visagaliu Viešpačiu, atmetęs savo samprotavimus ir viską, kas prieštarauja Šventam Raštui arba šventųjų tėvų, kurie per savo patirtį suprato, koks turi būti atgailos gyvenimas, užrašytoms mintims, čia pateikiu visa tai, ko ir man pačiam kažkada labai trūko.
Žinoma, čia pateikiama ne viskas, o tik tai, kas svarbiausia, su kuo tenka susidurti kiekvienam atgailaujančiajam, nurodoma pati esmė, kuri yra reikalinga visiems. O visa tai, kas čia neaprašyta, nėra taip svarbu ir sielos pražūčiai negresia. Priimk, Viešpatie, šį darbą savo Švento Vardo garbei ir, paskatinęs jį rašyti, padėk pabaigti vertai dėl sielų, trokštančių Tavosios tiesos, išganymo.
„Mano vaike, jei nori tarnauti Viešpačiui, būk pasiruošęs bandymui“ (Sir 2, 1). Žinok, kad jeigu norėsi sekti Viešpatį, turėsi sekti Jo dieviškuoju mokymu, o sekdamas Jo mokymu sutiksi ir gundymų. Kūnas, pasaulis ir velnias – tavo priešai, bet ne mažiau nei jie tu ir pats sau būni priešu. Nuo šiol, atsisakydamas sekti savo valios potraukiais, tu prarandi ramybę, ir pastovi kova tampa tavo likimu. Ruošdamasis kalbėti maldą į Jėzų, būk pasirengęs ne ramiam gyvenimui, bet ištverti visokeriopą sielvartą, kurį sukels kūnas, pasaulis, velnias ir tavo paties savimeilė.
Sielvartas ateina iš vidaus ir iš išorės, bet šį spaudimą apriboja Dievo malonė, neleidžianti skriausti besigelbėjančiojo labiau, nei jis gali atlaikyti. Kančios stiprumas yra leidžiamas malonės pagal proto ir sielos tvirtumą, o ne pagal siautėjančių demonų valią. Taip veikiant Dievo malonei, žmogus įgyja kantrybės, išmoksta atsiduoti Dievo valiai, ima nenusivilti kovoje. Jis įgyja patirtį mokydamasis nuoširdumo maldoje ir per gundymus įgyja žinių ir išminties.
Jeigu tu, broli ir sese, nori nepaliaujamai prisiminti Dievą ir maldoje nenutrūkstamai su Juo bendrauti kaip draugas su draugu, veidas į veidą, tuomet melskis, kad Dievas tau siųstų neišpuikusį ir dvasinėse kovose patikrintą mokytoją, patyrusiai išmanantį atgailavimo maldos esmę. Patyrusį mokytoją labai sunku rasti, bet, veikiant Dievo malonei, jų vis dėlto dar yra mūsų laikais. Nuoširdžiai paieškok, paprašyk Dievo su ašaromis, kad Jis tau nurodytų mokytoją, neklaidinančiai išmanantį atgailos kelią. Bet atsimink, broli ir sese, kad ieškoti stebukladario neverta. Ieškok ne išoriškai patrauklaus, bet žinančiojo dvasinį kelią ir dvasines kovas, turinčiojo dvasinį protą ir reginčiojo Dangiškosios Karalystės paslaptis. Tokio, kuris galėtų įvesti tave į Dangiškąją Karalystę, esančią tavo viduje, tokio, kuris pats praėjo visus gundymus ir pažino velnišką pataikavimą su visomis jo gudrybėmis. Toks dvasios tėvas žino, kaip sunku būna širdyje nuo aistrų, kurias įaudrina velnias, žino ir gali padėti visuose sielvartuose, gali išvaduoti nuo visokių iš nusivylimo kylančių sunkumų. Tokiu žmogumi tikėk tvirtai, panašiai kaip Dievu, nes toks žmogus yra vedamas Paties Dievo.
Jeigu tokį mokytoją tau Dievas nurodys, tai priglusk prie jo visa savo širdimi ir nedrįsk kada nors būti jam neištikimas arba nepaklausyti jo žodžio. Laikyk jį pačiu Kristumi ir žinok, kad šventieji tėvai apie tai sako taip: „Jeigu pamatytum savo mokytoją miegantį arba gulintį, valgantį arba geriantį, kalbantį arba dar ką nors darantį, tai tu, būdamas silpnos sielos, nesusigundyk tuo, ką matai, nes jis už savo darbus patinka Dievui ir visa šitai jam nekenkia.“ Griežtai žinok, kad jis yra tavo darbų teisėjas, o ne tu jo, tau jo reikia, o ne jam tavęs. Jis neša tavo negalias ir pakenčia tavo savivalę, o tu būni jam kaip našta, kurią jis sutinka nešti iš meilės tau. Jame, išsiugdžiusiame tikrąjį dvasinį protą, veikia Pats Dievas, gyvenantis jo širdyje, o jo valia visuomet įtinka Dievui, nes jis gyvena vykdydamas Dievo valią. Jis, panašiai kaip ir šventieji Apaštalai, gelbėja žmones. Tai, kas tau nepatinka, priimk iš jo ir saugok kaip didžiausią vertybę. Viskas, kas varžo tavo valią, priimk iš jo su džiaugsmu, nes tokiu būdu jis gydo tavo sielos žaizdas
ir marina tavo valią, prikelia tavo protą ir sielą iš mirties nuodėmėje.
Toks mokytojas dieviškos jėgos galia savo protą ir sielą jau yra prikėlęs iš nuodėmingosios mirties, savo sielą išvalęs nuo aistrų ir demonų, savo širdį yra paruošęs amžinam Triasmenio Dievo buvimui: „Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Toks mokytojas yra išminčius iš išminčių, didis filosofas, net jeigu ir nesimokęs pasaulietinių mokslų. Jis yra tikrasis Dievo žodžio skelbėjas, kalbantis Dievo žodžiu, nes jis gyvena Dievu ir pagal Dievą. Taip sakydami šventieji tėvai laimindami nurodo pasilikti patyrusio mokytojo priežiūroje, savimi visiškai nesirūpinant, tik besąlygiškai vykdant, kas mokytojo nurodyta.
Tu gi, mokytojau, tėve, dvasinės išminties vadove, iš pradžių patikrink pats save, įsitikink, ar tavo protas tikrai dvasinis, ar tavo supratimas apšviestas Šventosios Dvasios ir Dievo įtvirtintas, kad tau būtų įmanoma su visiška dvasine ramybe, pasiliekant Dieve, naudingai mokyti tavo ganomus dvasios vaikus, juos neklaidingai vedant erškėčiuotu atgailos keliu dvasinės išminties link.
Jeigu tu, mokytojau, neturi tokio proto, bet visiškai atsidavęs Dievo valiai įgijai tikrąjį žinojimą, tai ir tuomet gali vadovauti savo vaikams atgailos kelyje. Tačiau dvasinės išminties reikaluose vadovauk tik pats sau ir susilaikyk nuo vadovavimo kitam, nes čia dar neįgijai tikrojo supratimo.
Neturintis tikrojo supratimo ir neįgijęs tikrojo žinojimo vadovauti kitiems negali. Tai būtų labai pavojinga, nes toks žmogus dar pats tebeina atgailos keliu. O kuris dar tik tebeina atgailos keliu, toks dar nėra išsilaisvinęs. Kuris dar tik kelyje, pats neretai klysta ir tiesą iškreipia į melą, o melą vadina tiesa. Nepasiekęs tikrojo žinojimo negali kitų mokyti, nors išoriškai ir būtų išsilavinęs kaip Dievo žodžio skelbėjas. Jam pačiam įtaką dar daro aistros, kurios jį visiškai valdo, tad kaipgi toks žmogus galėtų kitą išlaisvinti nuo aistrų? Jis, nesuvokdamas tiesos, mokiniui vietoj naudos sudaro tik kliūtis. Tokie dažnai patys save laiko tikrais vadovais, bet iš tikrųjų savo mokinius veda į pražūtį, o kas baisiausia, tikruosius Dievo tiesos mokytojus vadina išpuikusiais, patys būdami visiškai pažeisti aistrų ir puikybės nuodėmės.
Broli ir sese, jeigu tu labai daug meldeisi ir prašei Dievo dovanoti tau mokytoją, bet jo negavai, nes jie tokia retenybė šiais laikais, – nenusimink: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26). Pasitikėdamas Dievu ir turėdamas tvirtą ketinimą nė už ką nepasitraukti iš pasirinkto kelio – neapleisti kasdienės dvasinės maldos, tvirtai tikėdamas, kad Viešpats visada šalia tų, kurie Jį kviečia, daryk taip, kaip parašyta čia.
Viešpats įkvėpimu paraginęs tave atsidėti šiai nuolatinei dvasinei maldai, kartu liudija ir tavo pašaukimą tobulėti maldoje. Tai patinka Dievui. Jis Pats padės padaryti pradžią. Nes juk Jis padeda kaskart, kai yra ištariama malda, netgi kiekvienas atskiras maldos žodis yra ištariamas su Jo pagalba. Visą laiką, kada tu meldiesi, Jam patinka būti su tavimi ir Jis žiūri į tave. Visur ir visada Savo malone, veikiančia maldoje, Jis palaikys tave, išmokys ir suteiks supratimą, tai pabardamas, tai žvelgdamas su meile. Jis baus tave, bet tuo pat metu priims tave kaip sūnų, siųsdamas išbandymus. Jis žiūrės į tave, kaip tu Jį myli, kaip liudiji Jam savo meilę Jį prisimindamas maldoje.
Pagal tai, kaip tu stengsiesi melstis, kiek įdėsi pastangų – versi savo protą būti dėmesingu maldoje ir kiek melsiesi širdimi, – Viešpats Savo malone padės tau įsisavinti maldą, padės išvengti nuodėmės. Tai tampriai susiję su sūnui būdingu nuolankumu Dievui. Bet tu dėl to nenusimink, svarbiausia – nenusivilk ir neapleisk maldos. Viešpats padės tau, ir sielvartas praeis.
Jeigu šios pastangos melstis tau pasirodys nenaudingos, kategoriškai atmesk tokias mintis, nes negali būti nenaudingos maldos, nenešančios vaisių. Jeigu ima atrodyti, kad malda nenaudinga, taip nutinka dėl nežinojimo, nes žmogus nesuvokia, iš ko susidaro maldos vaisiai, kai tuo tarpu vaisiai jau noksta malonės veikimu. Besimeldžiant sieloje pradeda augti visos dorybės, ir visa tai vyksta nepastebimai. Žmogui svarbu niekuomet neapleisti maldos, stengtis nuolat prisiversti melstis ir pagal savo galimybes maldoje būti dėmesingu. O visa kita reikia patikėti Dievui, pasitikint Jo gailestingumu ir atsiduodant Jo valiai. Tuomet Viešpaties malonė, veikianti maldoje, suteiks visa, ko reikia besimeldžiančiajam, pagal tai, kaip jis stengiasi.
Maldos vaisingumui didelę reikšmę turi jos dažnumas ir atminties apie numylėtąjį Viešpatį pastovumas. Palaipsniui ima stiprėti proto dėmesys, ir tai yra maldos vaisius. Stiprėjant dėmesiui, žmogus savyje pradeda įžvelgti vis daugiau blogio, kylančio iš širdies, kur tūno velnias ir kaitina aistras. Blogis ima reikštis mintimis ir norais, o protas, trokštantis išgelbėjimo, turi nekreipti dėmesio į mintis, jas vydamas šalin. Dėmesį reikia sutelkti tik į maldą, o dėl to silpnėja aistros. Tai ir yra kova.
Atgailaujantis žmogus maldos vaisių nepastebi. Dievo malonė veikia slapta nuo žmogaus jo paties naudai, nes žmogus yra labai lengvai puolantis savo savimone. Besimeldžiančiajam atrodo, kad jis nedaro jokios pažangos arba kad jis darosi dar blogesnis. Jis vėl ima melstis ir vėl jam atrodo, jog tai daryti nesiseka. Mintys vėl ir vėl yra nugenamos malda, o rezultatas – protas tokių nepasisekimų ima aptikti vis daugiau. Ir žmogus tokioje kovoje ima nusižeminti, mokosi atsiduoti Dievo valiai, o tai ir yra būtent tai, ko reikia.
Visa, kas išganinga žmogui, yra malonės sutvarkoma kaip atsakas į žmogaus pastangas nuolat melstis ir nusiteikimą siekti išganymo, nes pagal tai, kokios buvo pastangos, tokie ir pasiekimai tiek maldoje, tiek ir apskritai žmogaus išsigelbėjimo kelyje. Didis dalykas maldoje yra Kristaus žodžių išsipildymas: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3), nes malonės veikimu žmogus per maldą naujai atgimsta. Žmogus tik jokiu būdu turi neapleisti maldos.
Velnias, slaptoje veikiantis širdyje, ypač bijo dėmesingos maldos, nes žino, jog per tai žmogui atsiveria visos jo gudrybės. Kai žmogus vis dažniau susikaupęs meldžiasi ir šaukiasi Kristaus vardo, tai įsitikina, kad gyventi be šių dalykų neįmanoma – kitaip priešiškos mintys akimirksniu užvaldys protą ir aistros jį pavergs.
Didžiuotis žmogui nėra ko, nes kiekviena pažanga jo kelyje yra vykdoma Dievo malonės dėka, o ne jo paties pastangomis. O ir ši pažanga nėra dvasinių pasiekimų tobulumas, o tik proto apvalymas nuo aptemimo, sielos – nuo aistrų, apmokymas kovoje. Žmogus šito nesuprasdamas visuomet siekia save išaukštinti, nesuvokdamas, kad jo protas yra apimtas nežinojimo tamsos. Tad tu, broli ir sese, atsidėdamas maldai ir dvasiniam tobulėjimui, kas nuskaidrina žmogų, tai atsimink. Iš pradžių apsispręsk visą savo gyvenimą atsidėti maldai, nors ir atrodytų, kad tai sunku. Sunkus yra pasišventimo kelias, tačiau labai saldus rojus ir sielos Jaunikis – Viešpats Kristus, o kasdienė malda – kelias pas Jį.
Prisimink, broli ir sese, kokie dideli bebūtų gundymai ir kaip siaubingai jie beatrodyt
ų, jokiu būdu nenusimink ir nenusivilk, verčiau visą dėmesį sutelk į maldą. Malda – tai tarsi ramstis, į kurį žmogus gali tvirtai atsiremti, o jeigu jį ir užvaldys netinkamos mintys ar norai arba jis susigundys tuo, ką regėjo sapne ar įprastoje aplinkoje, tai prisimins maldą ir panirs į ją, kuri jam bus atrama, suteikianti pusiausvyrą, paskatinanti susitaikyti su Dievo malone  ir žengti pirmyn.
Šventieji tėvai maldą, taip pat ir maldą į Jėzų, vadina „dorybių motina“, nes kokią pažangą žmogus daro maldoje, tokia pažanga atitinkamai vyksta ir ugdant kitas dorybes. Panašiai kaip kad motina rūpinasi savo vaikais, taip ir malda maitina visas dorybes, todėl meldimasis yra gelbėjimosi kelias, protą ir sielą vedantis į aukščiausią Dieviškąją išmintį.
Kada malda bus persmelkta Šventosios Dvasios veikimu, tada ir visos dorybės ims veikti Šventosios Dvasios galia, todėl verta pasistengti. Kada žmogus meldžiasi, jis prisimena Dievą, o Dievo prisiminimas liudija meilę Jam. Melsdamasis žmogus visuomet atgailauja dėl savo nuodėmių ir save suvokia kaip nusidėjėlį. Kalbėdamas maldą žmogus kovoja su blogiu ne savo niekinga jėga, bet Dievo vardu, pripažindamas savo silpnumą ir šlovindamas Dievo visagalybę. Malda žmogui atveria dvasinio proto akis, parodo nusidėjimus, slypinčius širdyje, kad visa tai suvokęs žmogus nusižemintų.
Kai žmogus suvokia savo silpnumą kovoje su blogiu, vis nuoširdžiau savo protą ima palenkti maldai ir stengiasi vis labiau atsiduoti Dievo valiai. Vėl ir vėl šaukdamasis Dievo, kad jį apsaugotų nuo velnio, žmogus pradeda mąstyti apie mirtį, nes kova su blogiu neleidžia jos užmiršti. Nuodėmė yra mirtis, o mintis apie nuodėmę priverčia susimąstyti apie mirtį. Įsitikinęs tuo, kad per maldą yra nugalima nuodėmė, žmogus melsdamasis įgyja tvirtumo.
Malda išmoko ir didžiadvasiškumo pakeliant sielvartą, įtikindama, kad gundymai ir kančios atsiranda įgijus žinių ir siekiant išsigelbėjimo. Taip ir visos kitos dorybės ir netgi pati meilė subręsta per maldą. Šventieji tėvai, pasikliaudami nuolatine malda, kontempliuojantys tikrąsias Dievo paslaptis, maldą pavadino ramsčiu ir su įsitikinimu paaiškino: „Kas pasirems į maldą kaip ramstį, tas nenugrius, o jei nugrius – nesusižeis, bet atsikels ir eis toliau.“
Toks yra šventųjų liudijimas, ir kol šėtonas visokiausiais būdais ieško, kaip sieloje sukelti sumaištį, tegul žmogus protu būna maldoje ir lieka ramus, nes sutelkęs protą į maldą jis nugali priešą ir ramybėje, vedamas maldos, žengia tolyn, ką ir man su mano visokeriopa negalia ir ribotu supratimu teko daugybę kartų patirti.