Apie maldą

MaldojeGarsusis senovės mokslininkas Archimedas kalbėjo: „Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu Žemę“. Gera malda yra tas dvasinis atramos taškas, kuriuo pajudinama Dievo visagalybė, kad padėtų žmonėms dvasios ir kūno reikaluose.
Viešpats Jėzus Kristus tvirtina: „Visa ko tikėdami melsite, – gausite“ Mt 21, 22.
Šv. Paulius, apaštalas, rašo: „Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku“ Žyd 4, 16. Senajame Testamente yra užrašyta malda Siracho sūnaus,  patekusio į nelaimę: „Mano gyvenimas buvo atsidūręs ant prarajos kranto. Priešai apsupo mane iš visų pusių, ir niekas man nepadėjo. Dairiausi, laukdamas žmonių pagalbos, bet nesulaukiau. Tada, o Viešpatie, prisiminiau Tavo gailestingumą, kad  Tu visais amžiais išgelbėjai tuos, kurie pasitikėjo Tavimi; Tu juos išvadavai iš priešų rankų tu ir mane tada išgelbėjai nuo pražūties, Tu mane išvadavai iš beviltiškos būklės. Todėl aš Tau, Viešpatie, dėkosiu ir Tavo vardą garbinsiu“ Ekl 51, 9.
Nerasime žmogaus, kuris nuoširdžiai meldėsi, ir niekad nebuvo išklausytas. Atidžiai prisiminęs pabėgusio gyvenimo dienas, kiekvienas patvirtins: „Tavo ranka, Dieve, apčiuopiamai lydėjo mane. Ne kartą Tu mane išgelbėjai nuo pražūties, išvadavai iš beviltiškos būklės…“
Žmogaus reikalai dvejopi: medžiaginiai ir dvasiniai, laikinieji ir amžinieji. Laikinųjų dalykų: turto, sveikatos, mokslo, ilgo amžiaus galima prašyti tik sąlyginai, jei nepakenks mūsų sielai ir laimingai amžinybei. Dvasinių dalykų: tvirto tikėjimo, ištvermės gerame, pamaldumo, eucharistijos meilės, skaistumo, nuolankumo, kryžiaus ir kentėjimų meilės, nusidėjėlių atsivertimo, sielos išganymo bei dangaus galima prašyti absoliučiai, nes tų dalykų nori ir pats Dievas.
Melskimės nuolat ir gerai. Neleiskime mirti gerai maldai. Kur miršta malda, ten miršta žmogus, kaip Dievo vaikas, ten pasukama pražūties keliu. Garsus pamokslininkas Ravinjanas (P. De Ravignan, SJ) sako: „Tikėkite manimi, tikėkite mano sielovados darbo patirtimi, brendusia per 30 metų: aš tvirtinu, kad visi nusivylimai, visi dvasiniai pralaimėjimai, visoks besieliškumas, visokie trūkumai ir didžiausi nuklydimai nuo teisingo kelio išplaukia iš vieno šaltinio: kai žmogus neištveria geroje maldoje“.
Kodėl kartais mūsų maldos neišklausomos? Atsako šv. Jokūbas, apaštalas: „Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote, trokšdami tenkinti savo įnorius“ Jok 4, 3. Teologas P. Mešler (Meschler) paaiškina šią mintį: „Jei mūsų maldos nevaisingos, priežasčių reikia ieškoti ne Dieve, bet mumyse. Priežastys gali būti trys: arba mes patys esame netikę, arba mūsų malda netikusi, arba netikęs prašomas dalykas“.
Jei kuris žmogus meldžiasi tik lūpomis, o ne širdimi ir protu, jei kas pasitiki tik savo įsivaizduotu gerumu, o ne Dievo gailestingumu, jei kas nesilaiko visų Dievo įsakymų ir netramdo aistrų, to žmogaus maldos nevertingos ir neišklausomos.
Nusidėjėlis gali prašyti Dievą tik atsivertimo, pasitaisymo, atgailos malonės. Kas visai nesimeldžia, tas, greičiausiai, niekada nepasitaisys. Visi Evangelijoje minimi konvertitai ėjo tuo keliu. Muitininkas buvo išteisintas, nes jis maldavo: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui“.
Pasitaisė samarietė, kurią Išganytojas sutiko prie Jokūbo šulinio, nes ji prašė „Gyvojo vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Magdalenos malda buvo meilės ašaros, kuriomis ji mazgojo Kristaus kojas. Todėl jai buvo atleistos nuodėmės. Atsivertė latras ant kryžiaus, nes jis prašė: „Viešpatie, atsimink mane, kai eisi į savo karalystę“. Jei nusidėjėliai nesimeldžia, juos sugrąžinti pas Dievą gali tik gera kitų žmonių malda bei atgaila.
Kad Dievas išklausytų, mūsų malda turi būti ištverminga. Reikia nenuilstamai belsti į dangaus Tėvo duris, ir jei prašysime tinkamų dalykų, būsime išklausyti. Šv. Monika 16 metų meldė savo sūnui Augustinui atsivertimo, ir buvo išklausyta.
Antroji geros maldos savybė – nusižeminimas ir pasitikėjimas Dievu. Nusižeminęs muitininkas buvo išklausytas, o išpuikėlis fariziejus – pasmerktas. Išdidumas yra lietsargis, kuris sulaiko Dievo malonių spindulius.
Pasitikėjimas Dievu – būtina sąlyga, kad Dievas išklausytų. Jei Dievas neduos tau prašomo dalyko, duos geresnį. Dievo išmintis neklystamai žino, kas naudinga ir kas žalinga mūsų amžinybei. Visur ir visada tebūnie mus mylinčio dangaus Tėvo valia. Išganytojas Alyvų sode prašė, kad nereikėtų kentėti, bet su sąlyga: „Tėve, tebūnie Tavo, bet ne mano valia“
Trečioji geros maldos savybė – atidumas. Malda – tai sielos pakilimas į Dievą, atsiplėšus nuo žemės reikalų. Malda – tai nuoširdus kreipimasis į Dievą, prašant tinkamų dalykų. Malda – tai žmogaus pasikalbėjimas su Dievu. Malda – tai tiltas tarp sielos ir Dievo. Psalmistas sako, kad siela taip turi pakilti prie Dievo maldos metu, kaip balandis pakyla nuo žemės dulkių į melsvą erdvę. Malda – tai sielos įsiliejimas į Dievą ir Jo antgamtinį pasaulį. Dievas ir žmogus, dangus ir žemė, antgamtinis ir šis pasaulis yra atskirti begalinių nuotolių. Besimeldžiantis žmogus nutiesia tiltą per šiuos nuotolius ir priartėja prie Dievo bei dangaus. Šį darbą atlieka sąmoninga, mąstanti, susikoncentravusi siela.
Todėl malda negera, kai žmogus meldžiasi tik lūpomis, o mintimis klajoja pašalinių dalykų pasaulyje, nesustodamas prie maldos turinio, nemąstydamas. Dievas neišklauso mechaninės maldos, kai žmogus nežino, ko prašo ir ką savo maldoje sako.
Kaip šaltinis teka iš žemės gelmių ir veržiasi į viršų, taip gera malda kyla iš širdies, valios, proto gelmių ir pasineria Dievo gelmėse. Tokia malda dangų sujungia su žeme, Dievą su žmogumi ir išprašo malonių.
Kur auga geros maldos gėlės? – Jų ieškok nuošalume. Išganytojas dažnai melsdavosi kalnų ir nakties tyloje, palikęs kasdienybės triukšmą. Tą ramybę rasi bažnyčios tyloje, prie tabernakulio, Kristaus artumoje. Jei aplink tave gyvenimo triukšmas, nukreipk nors keliolikai sekundžių savo mintis tik į Dievą, ir tu pasijusi vienas. Tu ir Dievas gyvenimo vandenyne! Daugiau nieko! Gyvenimo gausme labai tinka trumpos atodūsio, minties maldos. Tada pakilti iki Dievo nesutrukdo nei darbas, nei kelionė, nei žmonės.
Rūpinkimės gera maldos pradžia. Pirmiausia prisiminkime Dievo akivaizdą, Jo didingą visur buvimą. Kaip žuvis jūroje iš visų pusių yra apsupta vandens, taip žmogus yra paskendęs Dievybėje.
Prisiminkime šv. Pauliaus, apaštalo, žodžius, kad Dieve mes gyvename, judame ir esame. Maldoje tu ne vienas: tu esi šventoje Dievo artumoje. Jis įvertins kiekvieną tavo mintį, širdies atodūsį, gailestį už nuodėmes, pasitikėjimą, nuolankumą, išgirs tyliausią žodį, meilės virpesį.
Jei, taip nusiteikus, užklystų išsiblaškymai, nenusimink: tavo malda bus gera, jei savo mintis vėl nukreipsi į Dievą. Mintis valdyk taip, kaip vairininkas laivą audros metu: nors bangos ar jūrų srovės iškreipia laivą iš teisingo kelio, bet vairininkas vis iš naujo pasuka jį teisinga kryptimi ir pasiekia norimą uostą.
Geros maldos galia yra didelė. Ji stipresnė už visas gandines, kuriomis žmonės gali surišti tavo kūną ar šėtonas sielą. Maldos galia tokia didelė, kaip žmogaus reikalai ir Dievo gailestingumas bei visagalybė. Kristaus žodžiai labai aiškūs:
„Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite ir jums bus atidaryta“ Lk 11, 9. Visas Šv. Raštas – tai didinga paveikslų, įvykių galerija, kokia veiksminga yra malda!
Prisiminkime patriarchų: Abraomo, Izaoko ir Jokūbo gyvenimą, Izraelio tautos išvadavimą iš Egipto vergijos ir kelionę Sinajaus pusiasalyje, Mozės, Jozuės, Teisėjų ir Makabėjų darbus, Kristaus ir apaštalų stebuklus ir visą Bažnyčios istoriją! Tai nepertraukiamas žmogaus reikalų ir maldos susijungimas su Dievo pagalba ir išklausymu.Teologas Mešler sako: „Kaip oras apsupa žemę, taip malda savo veikiančia galia apima visą žmonijos istorijos vyksmą pasaulyje. Visos krikščionybės pergalės buvo pasiektos atsiskyrėlių, atgailautojų, vyrų ir moterų maldomis. Kankinių drąsa, atsivertimai, pamokslininkų išmintis gauta maldomis. Maldai neatsispiria jokia pasaulio jėga ir aistra, joks pavojus ir gundymas.
Malda keičia žmogaus mintis ir pažiūras, valią ir jausmus. Besimeldžiantis žmogus nejučiomis pasikeičia, tampa kitokiu. Kaip sunku apdoroti šaltą geležį! Įkišk ją į ugnį: ji suminkštės ir tavo rankoms paklus. Melskis ir dar kartą melskis: malda yra ta dvasinė ugnis, kurioje tu pasikeisi, nugalėsi save ir savo aistras“.
Pirmųjų amžių rašytojas Tertulijonas sako: „Malda yra vienintelė jėga, prieš kurią nusilenkia Dievas“.
Patrijarchas Jokūbas sapne regėjo laiptus, siekiančius dangų. Jais aukštyn ir žemyn vaikščiojo dangaus angelai.
Gera malda yra tie auksiniai laiptai, kuriais pasiekiamas dangus, kuriais pakylame iki Dievo. Melskimės tyra širdimi, laisva nuo nuodėmių, savo gerus darbus jungdami su Kristaus gyvenimo ir kančios nuopelnais.
Niekad žmogus nėra gražesnis, kaip maldoje.
Niekad žmogus nėra šventesnis, kaip maldoje.
Niekad žmogus nėra taip arti dangaus, kaip maldoje.
Besimeldžiąs kunigas, besimeldžiąs vyras, besimeldžianti motina, besimeldžianti nekalta širdis, besimeldžiąs atgailautojas, besimeldžiantis vaikas – tai dangaus vaizdai ant žemės!
Malda aktuali visais laikais. Ji aktuali mūsų amžiuje, kada virš mūsų galvų kabo neutroniniai, raketiniai, branduoliniai ginklai, grasindami viską nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ji aktuali mūsų amžiuje, kai juodos moralinio smukimo bangos mėgina užlieti žmonių gyvenimą. Žmonijos dvasinis prisikėlimas ateis tik klūpint!