Apie meilę, Dievą ir reklamą

MeilėŠiandien gyvenimas yra sunkiai įsivaizduojamas be reklamos. Na, tegu ji kai kuriuos ir nelabai žavi, bet esam įpratę prie jos gausos ir ryškumo. Tegu ir manom (ar bent sakom), kad ji mums įtakos nedaro, bet nuolat su ja susiduriam. Ir atidžiau įsižiūrėjus į reklamos siūlomą spalvų, formų, nuolaidų, pasiūlymų, privalumų, atradimų, išradimų, prara… na, tiek to, panoramą, galima atpažinti vieną bendrą bruožą – reklama siūlo mums tobulumą. Reklama sako, ką daryti, kad būtum tobulas. Mat šiandienos tikrovė tokia, kad netobulas būti negali – tada esi netinkamas, nepageidautinas, netrokštamas, nemylimas, nereikalingas… Kam netinkamas? Gyvenimui. Reklama sako, kad mylimas gali būti tik jei esi tobulas. O mylimi norim būti visi. Todėl pasiduodam reklamos įtikinėjimui ir stengiamės kuo greičiau užpudruoti bet kokį savo trūkumą. Todėl reikia kramtyti gumą, kad dantys būtų balti, todėl reikia skustis atitinkamu skustuvu, kad oda būtų glotni, reikia atitinkamą alų gerti, kad nebūtum vėpla, reikia konkretų indų ploviklį naudoti, kad nebūtum nevykėlė, ir taip toliau ir panašiai.
Prieš kelerius metus buvo populiari reklama, skelbianti meilę be pasekmių. Skamba logiškai kaip ir žodžių junginys „žiauriai gražu“. Ar gali meilė būti be pasekmių? Audra turi pasekmes, potvynis turi pasekmes. O meilė? Negi visi, kurie meilę prisiekia ir žada kalnus versti – tik tuščiažodžiauja? Jei meilė tikrai būtų be pasekmių – ar galėtume sakyti, kad ką „iš meilės“ darom? Ar būtume – juk kūrinija Dievo meilės vaisius. 
Ar galėtume sakyti „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3,16)? Jėzus iš meilės ant Kryžiaus kaba, Dievo meilės žmogui pasekmė – Kryžius ir dovanotas gyvenimas.
Tik štai kažkodėl Dievo meilės reklama per daug neakcentuoja. Gal kad Dievo meilė mums nesumažėja net dėl mūsų netobulumo? Gal kad Dievo meilės šviesoj skleidžiasi ne pardavimų rodikliai, konkurencija, vartotojiškumas, o žmogiškumas, atleidimas ir dovanojimosi nuostata? Gal kad Dievas gana nepatogiai sako: „Aš jums įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15,17)? Ir šito šūkio neišreklamuosi, jis nepopuliarus ir jokia reklamos išgirta alyva čia nepadės.
Šitą šūkį populiarų pasaulyje gali padaryti tik širdys, kuriose jis įrėžtas, širdys mokinių To, kuris iš meilės jiems (ir net Jo nepažįstantiems) kaba ant Kryžiaus. Širdys, kurios renkasi mylėti kiekvieną šalia esantį ne todėl, kad jis tobulas, o todėl, kad jis meilės akivaizdoj taptų tobulas. Visai kaip Dievas elgiasi: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16).
 
ses. Juozapa, SF