Apie mirtį ir gyvenimą

ŽvakėLapkričio orai ir jo šventės žvilgsnį kreipia į mūsų gyvenimo pabaigą ir į pasaulio pabaigą (nesvarbu ką ji bereikštų). Taigi siūlau pa­mąstyti apie „paskutiniuosius dalykus“ lap­kričio šventinių dienų šviesoje.
Ernestas Becke knygoje The Deniai of Death, laimėjusioje Pulitzerio premiją, sako: „… mintis apie mirtį, jos baimė, žmogiškąjį gy­vūną persekioja kaip nieką kitą. Si baimė yra svarbiausias žmogiškosios veiklos akstinas. Ji labiausiai siekia išvengti mirties fatališkumo ir ją įveikti kaip nors paneigiant tai, kad bū­tent mirtis yra galutinė žmogaus lemtis.[…] Būti žmogumi reiškia mirti. Vis dėlto kas nors gali sakyti, jog mirtis į žmonių pasaulį atėjo tik kartu su nuodėme. Kai kurie mo­dernūs teologai vis dėlto teigia, jog nuodėmė neatnešė mirties į pasaulį. Ji labiau pakeitė būdą, kuriuo mirtis patiriama. Taip tvirtina, pavyzdžiui, Sebastianas Moore, OSB knygoje Let This Mind Be in You. Kitaip tariant, dėl nuodėmės mirtis, kuri yra žmogaus lemtis ir dalis to, ką reiškia būti žmogumi, yra patiriama kaip sunaikinimo grėsmė. Anot šios sampratos, Dievas sukūrė žmones, kurių tikrovė apėmė ir mirtį. Taigi, mirtis nėra sunaikinimas, o galu­tinis gyvenimo sunaudojimas ir naujo pilnesnio gyvenimo pradžia. Taip mirtis nėra santykių netektis, o įžanga į daug platesnius ir gilesnius santykius. Ne kūrinija, o nuodėmė padaro šią patirtį bauginančią. […]
Sebastianas Moore sako, jog Jėzaus pasirinkta kančia yra ne tai, kad jis būdamas be nuodėmės neturėjo mirti, o tai, jog jis ištikimai prisiėmė „žmogaus likimą“. Jis pasitikėjo, kad Dievas, yra tasai jo (ir mūsų) jis, Abba (brangus tėtis ir brangi mama) ir, kad Dievo nė mirtis ne­gali pakeisti. Jeigu Dievas yra mūsų Abba per amžius, tai Jėzus ir mes per amžius būsime Jo sūnumis ir dukromis. Taigi Jėzus buvo ti­kriausias žmogus iš kada nors gyvenusių, nes pasitikėdamas ir su meile priėmė pilnutinę žmogaus tikrovę, kuri apima ir tiesą, jog mirtis yra vienintelis kelias būti visiškai žmogumi. J. Macmurray žodžiais tariant, Jėzus pasitikėjo, kad išliks asmeniu net ir per mirtį, kad visada išliks santykyje. Iš tikrųjų tik per mirtį jis gali būti labiau asmeniu, santykyje su daugeliu, glaudesniuose santykiuose ne tik su Abba, bet ir su visais savo broliais ir seserimis, gyvenu­siais prieš jį ir gyvensiančiais po jo. […]
Čia mums svarbi Emauso mokinių patirtis. „Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių“ (Lk 24, 30-31). Kartu su šia patirtimi jie vėl atgavo save. Ta­sai tu, nuo kurio priklausė visi pasikeitimai vėl buvo gyvas. Šių pirmųjų liudininkų gyvybiš­kai svarbus liudijimas mums yra tai, kad jie liudija, jog patyrė tą patį Jėzų, su kuriuo kartu vaikščiojo ir valgė, tą patį Jėzų, kurį apleido ir kurio išsigynė, tą patį Jėzų, kurį matė taip siaubingai mirštantį. Taigi, jie užtikrina mus, kad Jėzus, kurį mes patiriame melsdamiesi, skaitydami evangelijas, Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentuose, yra Jėzus iš Nazare¬to, Marijos sūnus.
Tai ir yra visa esmė šį lapkritį, ar jis būtų drėgnas ir darganotas, ar ne. Mūsų širdys kartais užsidega. Mes pajuntame artumą paslaptingojo kito, kurį vadiname Jėzumi, o tikėjimu, viltimi ir meile bent jau tais momentais žinome, kad mirtis neturi geluonies. Tais momentais mes neabejojame tuo, kad Bažnyčia teisingai daro švęsdama Visų Šventųjų šventę, nes žinome, jog nė vienas miręs Kristuje nėra pražuvęs ar sunaikintas. Mes žinome, kad šis raginimas skirtas ir mums „… ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse“ (Hbr 12, 1). Mes žinome, jog turime daugiau santykių, negu kada nors galėtume suskaičiuoti. Tais momentais mes taip pat žinome, kad Bažnyčia teisingai daro švęsdama Vėlinių šventę, nes galime viltis, jog visi mūsų mylimieji kaip Marija yra Kristuje, todėl pilnutiniame, glaudžiame santykyje su mumis ir su visais kitais. Iš tikrųjų tai gali būti mūsų tikėjimo ir vilties matas, kad mes meldžiamės, tai yra kalbamės ne tik su Jėzumi, Marija ir šventaisiais, bet ir su savo mylimaisiais, kurie iškeliavo pirma mūsų į tą „gerą naktį“.
 
William A. Barry
1987 m. lapkričio 28 d., „America“ Iš anglų k. išvertė Vidmantas Šimkūnas, SJ