Ar patiko Mišios…? (o ar pasiruošei?)

MišiosDažnai girdime įvairius atsiliepimus apie šv. Mišias: patiko arba nepatiko, važiuojame ten, nes ten Mišios labai gražios… Sutinku, kad Mišių išorinis grožis priklauso nuo jas aukojančio kunigo ir nuo bendros maldos bei giedojimo, bet svarbiausia jose yra tai, ar Mišiose pasisėmiau dvasinio maisto, ar meldžiausi, ar garbinau Dievą.
Visokios kokybės pamatas yra pasiruošimas – kruopštus ir nuoširdus. Verta pagraudenti, kad iš visų dirbamų darbų mažiausiai paruošti būna Dievo garbinimo darbai. Ruoštis turi ir kunigas, ir patarnautojai, ir visi žmonės. Pasiruošimas yra tolimas ir artimas.
Tolimasis prasideda buvusio sekmadienio vakare ir trunka visą savaitę. Ryto, vakaro maldomis surišame dienos įvykius ir santykius į „ryšulius“, nes sekmadienį visus juos – laimes ir nelaimes – aukosime Dievui kartu su duona, vynu ir vandeniu.
Artimajam paruošimui būdingas namų sutvarkymas, papuošimas ir ypač susitaikymas. Taip pat ruošiame ir savo kūną, sielą, protą.
Kūno paruošimas. Dievas liepė žmogui šešias dienas dirbti – kurti aplinką, o septintą ilsėtis, t.y. kurti save. Dievas darbu nubaudė už nuodėmę Adomą su Ieva, o Dievo dienoje nuodėmės neturi būti.
Sekmadienį Dievas tave kviečia į savo bendrystę – šv.Mišias, kuriose tau bus įteikta pasiuntinystė vėl per savaitę skleisti Dievo Karalystę. Taigi reikia gerai išsimiegoti.
Kadangi Mišios yra Šventė, todėl kūną aprengiame švariais ir nekasdieniais rūbais. Per puošnūs rūbai taip pat nedera, nes blaško dėmesį ir neatitinka Maldos aplinkos, kuri turi kreipti širdį ir akis į Dievą. Tautiniai kostiumai šv.Mišioms ypač tinkamas rūbas. Pagal Bibliją moteris ir kunigas bažnyčioje dengia galvą, nes moteris priklauso vyrui, o kunigas – Dievui.
Taip dar kūną ruošiame pasninkui. Senovėje tas pasninkas truko natūraliai – naktį ir ryte iki Mišių, kurios visada būdavo aukojamos tekant saulei. Šventos dienos pirmas maistas buvo pats švenčiausias. Pasninko trukmė dabar tetrunka vieną valandą.
Pasninku parodome, kad labai ilgimės Jėzaus ir tik Jis gali mus pasotinti ir pamokinti.
Psalmininkas Dovydas sako: „Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio, taip mano širdis tavęs geidžia Dieve“.
Sielos paruošimas. Dvasinis paruošimas yra sudėtas iš atgailos, gerų darbų ir maldos. Žinome, kad tikėjimo esminiai dalykai yra asmuo ir santykiai. Darydami nuodėmę santykius gadiname arba nutraukiame. Apaštalai ir pats Jėzus yra įsakmiai nurodę einant melstis būti ištirta sąžine ir susitaikius su Dievu bei žmonėmis. Išpažinties reikia eiti padarius sunkią nuodėmę. Nepulkime lengvai nuspręsti, kad nepadarėm sunkių nuodėmių.
Maldaknygėje yra sąžinės patikrinimo klausimynas, taip pat galim pasiklausti kunigo, o ir savo sutuoktinių, tėvų, draugų. Patikėkite… liksite nustebinti. Be to, išpažintis nuramina ir sutvarko, įneša darną sielon. Geri darbai krikščioniui yra būtini, nes, anot apaštalo Jokūbo, tikėjimas be darbų yra miręs. Geri darbai yra sielos papuošalas, kuriems šv.Mišiose lemta sušvytėti ir teikti Dievui garbę, o mums išganymą. Juolab kad Mišiose ne tik prašome ar atgailaujame, bet ir dėkojame už visa gerą.
Klasikiniai geri darbai yra šie: alkaną papenėti, trokštantį pagirdyti, nuogą aprengti, pakeleivį į namus priimti, kalinį sušelpti, ligonį lankyti, numirėlį palaidoti, nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius.
Malda – tai bendravimas su Dievu, o šventos Mišios jo ašis ir viršūnė. Jau namuose peržegnok savo kelią pas Dievą, eidamas bažnyčion gali melsti psalmę: „Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam“, pergalvok, ką Dievui sakysi, ko prašysi, už ką dėkosi.
Geros maldos pamatas yra nuolat atminti, kad aš esu dabar Dievo akivaizdoje.
Proto paruošimas: žinios, susikaupimas, mąstymas.
Žinios papildo minčių bagažą, mintis parodo judesį, tas gi – darbą. Žinios, kaip kiekviename žingsnyje, taip ir dalyvaujant pamaldose yra būtinos. Dažniausiai nuobodžiaujame ir nenorime apeigų, „nepatinka“ Mišios. Taip atsitinka todėl, kad neturime net elementarių žinių. Bet jei domimės, šviečiamės, tai apeigos ir maldos atsiveria iki pačių gražiausių gelmių. Knygynuose, parapijų namuose galima rasti nuostabios ir nesudėtingos literatūros apie Mišias ir jų reikšmę bei apeigas. Marijos radijas ir „Mažoji studija“ šia tema transliuoja daug laidų. Jei pageidaus skaitytojai, tai ir laikraščio skiltyje galima bus daugiau aptarti. Viena reikšmingiausių knygų yra popiežiaus Benedikto „Liturgijos dvasia“. Įgytas žinias per pamaldas reikia nuolat taikyti, kitaip tariant, Mišios reikalauja protinio darbo, kuriam yra būtinas susikaupimas. Kadangi susirenkame melsti, todėl nuolat sau primename kad esame Dievo artumoje. Tai mums nuolat primena ir kunigas sakydamas: Viešpats su Jumis. Šiuolaikinė liga yra kalbėjimasis su aplinkiniais, mobiliaisiais leidimas vaikams išdykauti ir dar galvoti, kad tai – gražu.
Visa tai iki skausmo apsunkina susirinkusius ir neleidžia gauti sielos maisto. Ar išpažįstu nuodėmę, kad trukdau bažnyčioje? Negi ir kitur taip elgiuosi? Tyla bažnyčioje būtina kaip balta drobė, ant kurios galėtum nupiešti dailų maldų paveikslą.
Jei kunigas sugėdino tave už trukšmadarystę, tai jis yra atsakingas, kad būtų tvarka, todėl pyk ne ant jo, o ant savęs, kad elgiesi taip nemokšiškai. Susikaupimas, – tai kaip variklio užkūrimas, be kurio mąstomosios maldų mintys nejuda.
Visos apeigos, maldų tekstai, šv.Rašto skaitiniai, pamokos turi prasmę ir reikalauja apmąstymo. Ateinam pamaitinti sielą ir sielos maistas turi būti kramtomas – tai yra mąstomas. Kas gabalais ryjama, tas neperteikia skonio ir galiausiai išvemiama.
Mieli skaitytojai, kasdienis gyvenimas taip pat yra pasiruošimas, į kurį mes dedame pastangas. Tad lai gerai bręsta ir mūsų sielos, dėl kurių derliaus mes ruošiamės.
 
Kun. Arūnas Simonavičius