Ar tikrai melstis yra taip sunku?

MaldaKada paskutinį kartą meldėtės? Čia nekalbu apie pasėdėjimą bažnyčioje. Aš klausiu, kada tikrai meldėtės? Ar tai buvo labai seniai? Ir kodėl? Todėl, kad melstis yra taip sunku – atsakysite. Labai daug žmonių yra nusprendę, kad jiems melstis yra per sunku. To nutarimo rezultatus galime pastebėti knygynų lentynose, kur galime rasti tiek daug knygų ta tema.
Kartais atrodo lyg kažkas sąmoningai norėtų skleisti mintį, kad melstis yra sunku. Ir tada žmonės pradeda tuo tikėti, ir todėl dabar jau taip greitai pasako: Žinot, maldai aš visai netinku.
Ar iš tikrųjų taip ir yra? Ar melstis tikrai taip sunku? Kažin. Juk per visą dieną mes taip dažnai meldžiamės. Teisybė, ne Dievui, bet vienas kitam. Kai esame darbovietėje, pas mus ateina tiek daug žmonių su įvairiais reikalais. Kai esame namuose, mokykloje, susirinkimuose – ir taip be galo.
Jie neateina mums įsakinėti ar ką nors papasakoti, nors kartais jie tai ir daro. Bet paprastai jie ateina paprašyti kokio nors patarnavimo. Ir tai yra savotiška malda. Jie kreipiasi į mus, jie bando atkreipti į save mūsų dėmesį, jie mus atsidėję stebi ir tada ko nors paprašo. Jie kartais net sako: Jeigu jūs man nepadėsite, kas padės? Tada atsiprašo, kad sutrukdė mums laiką, ar kaip nors kitaip apsunkino. Ir paduoda ranką, nusišypso, o kartais atneša gėlę. Jie pažada, kad kreipiasi tik šį kartą, kad daugiau nieko neprašys. Bet tai netiesa, jie ir vėl prašys… Jie meldžiasi ir jie priverčia mus jų maldą išgirsti. Jie moka tai nuostabiai gerai daryti.
Ir jeigu man ko nors reikėtų, ir aš pas jus ateičiau, ir daryčiau lygiai tą patį.
Taigi, negalima sakyti, kad mes negalime melstis, nes tai yra taip sunku. Melstis yra lengva. Melstis yra natūralu. Turi būti kita priežastis, kodėl mums yra taip sunku melstis, kodėl mums yra taip sunku kreiptis į Dievą. Yra kita priežastis.
Kartą jaunas studentas, vardu Mykolas, šventykloje įsigilinęs studijavo Šventą Raštą. Aplink jį bruzdėjo žmonės; susirinkę šioje maldos vietoje, jie meldėsi ir keliavo namo, o į jų vietą atėjo kiti.
Staiga jo dėmesį patraukė vieno nepažįstamojo malda. O šis meldėsi šitaip: „Viešpatie, meldžiu, būk su manim, kai aš žinau, kad man tavęs reikia; bet prašau, nepalik manęs ir tada, kai man atrodys, kad man tavęs nereikia“. Ši malda taip giliai palietė Mykolą, kad jis apie ją papasakojo savo senam mokytojui.
Išgirdęs jo pasakojimą, mokytojas nušvito ir džiaugsmingai sušuko: Mykolai, pakartok ką tu man ką tik sakei. Ir Mykolas pakartojo. O mokytojas vėl prašė: Sakyk dar kartą, ir dar kartą… Ir taip Mykolas savo pasakojimą pakartojo septynetą kartų. Ir tada jis savo mokytojo paklausė, kodėl jis tai darė.
Senas mokytojas uždėjo ranką ant Mykolo peties ir tarė: Kiekvienas žmogus turi savitą dvasią, savitą maldą ir sielą, kuri priklauso tik jam vienam. Kartais yra sunku tą dvasią ir tą maldą atpažinti.  Kadangi tave taip palietė to nepažįstamo žmogaus malda, aš supratau, kad tu atradai savo maldą.
Mes taip pat turėtume atrasti savo maldą. Niekad nieko nerasime, jeigu neieškosime. Štai kodėl turėtume būti atviri ir jautrūs visam tam, ką mes patiriame ir išgyvename, kas mus giliai paliečia.
Vieną dieną ir mes surasime savo maldą. Ir ją suradę, mes taip pat atrasime savo dvasią, ir save!
 
Ištrauka iš Joseph Donders knygos „Empowering Hope”
Iš anglų kalbos vertė Nijolė Kersnauskaitė