Atostogaujantiems katalikams

AtostogosVasarą daugelis ruošiasi taip reikalingoms ir būtinoms atostogoms arba jau atostogauja. Keletas minčių apie atostogos krikščioniškai?
Daugeliui atostogos yra tam tikra pabėgimo rūšis, išsilaisvinimas nuo nuo pareigų ir vienintelis jų tikslas – kaip jas „praleisti kuo geriau“. „Gerai praleistos atostogos“ – su kuo mažiausiais sunkumais ir nenumatymais įvykdyta poilsio programa, kuri buvo prieš tai suplanuota.
Gal kai kam ši tema neatrodo labai svarbi. Bet žiūrint giliau – mūsų poilsio laikas yra daug svarbesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daug žmonių teikia poilsiui išskirtinę vietą gyvenime (vasaros, Kalėdų ir Velykų atostogos, savaitgaliai, įvairios šventės…).
Taigi, atostogos ir krikščioniui yra aktualus dalykas. Jėzus tiems, kurie suabsoliutino šabo poilsį meilės darbų sąskaitą sakė: „šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo viešpats“ (Mk 2, 27-28). Reikia pažymėti, kad negalima gyventi dėl atostogų, t.y. atostogos nėra savyje koks nors tikslas, bet atvirkščiai savo poilsį turime paversti šventėjimo būdu ir savęs bei kitų praturtinimo laiku.
Yra akivaizdu, kad pirmasis atostogų tikslas yra atstatyti fizines jėgas ir atgauti protinę ir psichologinę pusiausvyrą, išderintą ilgo ir intensyvaus darbo ritmo. Todėl patartina nutraukti įprastus rūpesčius ir tiesiog pakeisti kasdienišką aplinką.
Krikščionis turi ir kitų tikslų. Atostogų laikas jam yra dovana, kurią Dievas duoda; talentas, kurį turime padaryti vaisingu, nes kiekvienas laikas yra mūsų pagrindinė priemonė, kurią gauname tam, kad galėtume realizuoti savo misiją žemėje. Todėl poilsis negali būti „dykinėjimo“ laikas ar tuščias laiko leidimas, ar pabėgimas nuo bet kokių asmeninių atsakomybių. Taip, jis turi būti linksmumo ir pramogų, padedančių augti žmogiškai ir dvasiškai, laikas; šis laikas – abipusis tarpusavio praturtinimas su šeima ir draugais; tai pasidalijimo su kitais laikas, skirtas tarnystei ir apaštalavimui. Tai proga ne išsibarstymui, bet prisipildymui.
Dažnai pasaulis vedamas komercinių interesų siūlo pasilinksminimų būdą, daugeliu atvejų lydimą paviršutiniškumo, banalumo, įvairių taisyklių laužymo. Kristaus mokinys turi pasirinkti tokios rūšies poilsį, kuris atitinka krikščioniškas vertybes. Tai kartais jį įpareigoja pakeisti savo atostogų koncepciją ir padaryti visai kitokį pasirinkimą nei tą, kurį formuoja viešoji nuomonė ar mada.
Ir Jėzus savo metu mokėjo rūpintis savo ir jį supusių žmonių poilsiu. Daugeliu atvejų jis nustebino apaštalus pakeisdamas savo planus ir pakviesdamas juos praleisti dieną žvejojant Tiberiados ežere; jis gerai žinojo, kad jie, būdami žvejai, mėgsta jūrą. Jam patiko turėti draugų ir skirti jiems geriausią savo laiko ir asmenybės dalį, kaip pavyzdžiui atsitiko Kanos vestuvėse (Jn 2, 1) ar kituose susitikimuose su Petro šeima Kafarnaume, kur jis – kaip sako Evangelija – jautėsi kaip „namie“ (Mk 2, 1; 9, 33). Jam kelionių į Jeruzalę metu patikdavo užsukti į svečius pas Mortą, Mariją ir Lozorių.
Jiems jis jautė ypatingą draugiškumą (žr. Jn 11, 36). Šiuose namuose jis tiesiog ilsėdavosi po kelionės sunkumo, ir jautėsi gerai (Jn 12, 1). Tačiau didelę dalį savo poilsio laiko jis skyrė, pabuvimui vienatvėje ir maldai (Lk 6, 12). Dėka bendrystės su Jėzumi visi būdavo praturtinami. 
Jėzus visuomet ieškojo būdų, kaip pasėti amžinybės sėklą, šviesos žodį, įdiegti nerimastingumą širdyje. Jis sugebėjo atsisakyti užsitarnauto poilsio, kad Jėzaus svečiavimasis Mortos ir Marijos namuose (Lk 10, 38-42) taip pat galėtų kai ko pamokyti. 
Kartais mūsų poilsis nesulaukia tinkamo dėmesio dėl mūsų skubos įprastuose kasdieniškuose rūpesčiuose (Mortos atvejis) rūpinantis daugeliu dalykų ir norint juos kuo geriau atlikti, kad „turėti kuo daugiau naudos iš mūsų atostogų“. Tada mes ieškome egzotiškų vietų, naujų jausmų, taip leisdami mūsų atostogų laiką kiekybiškai, bet ne kokybiškai ir dažniau kreipdami dėmesį į daiktus, o ne žmones, su kuriais dalijamės savo poilsiu, pasirūpintų žmonių materialinėmis ir dvasinėmis reikmėmis (Mt 14, 13-23), susitikimams, pvz. naktį Nikodemo atveju (Jn 3). Ir nesvarbu ar tai būtų pietų metas ar kaitra (samarietės atveju – Jn 4, 1-42). Visas jo laikas, net ir poilsio, jam buvo laikas, kurį jis dovanojo Tėvui, kad išpildytų savo misiją. Tai laikas skirtas meilei, laikas duotas daryti gera kitiems. 
Ir galiausiai – reikia nepamiršti svarbiausio, esminio – tos Marijos dalies, kuri nebus atimta. Tuo ir skiriasi vienos atostogos nuo kitų – kiek praturtėjame ar nuskurstame viduje; o tai priklauso nuo to, kokia yra mūsų laikysena, vertybių skalė, mūsų atostogų koncepcija. Ši „geresnioji dalis“ – neturėtume jos atsisakyti dėl jokių daiktų ar asmenų, ir ta dalis susideda iš trejopo atostogų suvokimo ir įsisąmoninimo: atostogų kaip intensyvesnio mąstymo ir maldos laiko; atostogų kaip asmeninio ir šeimos praturtinimo laiko; atostogų kaip laiko skirto padaryti gera dėl kitų – kitiems skirto laiko.
 

pagal t. Marcial Maciel, L.C.