Atsakymai į 101 klausimą apie Jėzų

kelioneAr pasakojimai apie Jėzaus prasidėjimą ir gimimą – tiesa? Ar Jėzus turėjo brolių ir sese­rų? Kada Jis sužinojo esąs Dievo Sūnus? Ar Jėzus kartais buvo linksmas ir kartais mėgda­vo pajuokauti? Ar Dievas tikrai norėjo, kad Jė­zus mirtų taip baisiai ir būdamas toks jaunas? Kaip Jis galėjo būti šimtaprocentinis žmogus ir šimtaprocentinis Dievas, juk tai du šimtai pro­centų? Ar Jėzus turi įtakos žmonėms, išpažįs­tantiems kitas religijas? Teologas, vienuolis Michael L. Cook SJ knygoje “Atsakymai į 101 klausimą apie Jėzų” paprastai ir tiesiai atsako į žmones dominančius klausimus apie Jėzų. Skel­biame ištrauką iš šios knygos.
 
Ką galėtumėte papasakoti apie atleidimą? Kodėl Jėzus kvietė „nusidėjėlius", o ne „doruosius“?
 
Atleidimas reikalauja žmogaus pripažinimo, kad jam jo reikia ir noraus sutikimo priklausyti nuo kito – tik taip atleidžiama. Mums sunku atleisti ir prašyti atleidimo, nes šis veiksmas su­griauna nepriklausomo ir savo pastangomis vis­ką pasiekiančio žmogaus įvaizdį. Jėzaus posa­kyje, kad Jis atėjęs kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių, žodis „teisiųjų“, manau, reiškia „teisuoliškų“, t. y. tų, kurie laiko save nuteisintais dėl savo darbų. Tai atsiskleidžia ir Evangelijos pagal Luką palyginime apie fariziejų ir muiti­ninką, besimeldžiančius šventykloje (Lk 18, 9­14). Tai ne paprastas klausimas, kuris iš jų nu­teisintas. Tam tikra prasme – jie abu nuteisinti: fariziejus todėl, kad laikėsi Įstatymo, o muiti­ninkas dėl to, kad nusižeminęs prašė pasigailė­jimo. Kas nepateisintina fariziejaus požiūryje į muitininką? Į muitininką ir kitus nusidėjėlius jis žiūri paniekinamai, manydamas, kad jie nenusi­pelno Dievo gailestingumo. Manymas, kad kiti neverti Dievo gailestingumo ir atleidimo – tai širdies kietumas, prieš kurį Jėzus kovojo atsi­gręždamas į „muitininkus ir nusidėjėlius“ ir pri­imdamas juos į Karalystę. Muitininko elgesys palyginime rodo savo skurdumo ir priklausy­mo nuo kito pripažinimą, būtiną, kad įžengtum į Dievo Karalystę. Muitininkas, priešingai nei fariziejus, nieko nelygina. Jėzus tvirtina: „Muiti­ninkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Die­vo Karalystę“ (Mt 21, 31).
Dievo atleidimas įvyks ir bus veiksmingas tik tuomet ir tik tiek, kiek mes atleisime vieni kitiems (Mt 6,14-15). Atleidimo prašymas mal­doje Tėve mūsų Evangelijoje pagal Matą (Mt 6, 12) reiškia, kad Dievo atleidimas visuomet yra toks, kuris jau vyksta. Dievas, kuris yra Meilė, nuolat teikia dievišką atleidimą. Tačiau Dievo atleidimas žmogaus gyvenime nebus tikrai veiks­mingas, jei šis užkietins širdį ir nenorės atleisti kitiems. Dievo atleidimas ir meilė leidžia mums vieniems kitus mylėti ir atleisti, ir tik tą atleidi­mo ir meilės kitiems akimirką patiriame Dievo meilę ir atleidimą mūsų gyvenime. Už kasdieni­nės duonos prašymo, po kurio maldoje Tėve mūsų yra atleidimo prašymas, slypi Jėzaus įpro­tis valgyti su muitininkais ir nusidėjėliais. Drauge su Jėzumi prie stalo laužyti duoną ir dalytis vy­nu – tai patirti atleidimą ir dievišką palaimą, tik­rai išlaisvinančią Karalystės, kuri „jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 21), patirtį.
 
Kodėl Jėzus buvo toks griežtas apaštalams liepdamas neapkęsti šeimos, neiti namo atsi­sveikinti ir nelaidoti mirusių?
 
Jėzaus nurodymai apaštalams būtų šokira­vę net Jo amžininkus: neturėti kur galvos pri­glausti (t. y. namų), neatlikti švenčiausios parei­gos – nelaidoti tėvo ir net neiti namo atsisveikinti su šeima (Lk 9, 57-62)! Toliau reikalavimą: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vai­kų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26).
Šv. Ignacas „Dvasinėse pratybose“ kalba apie „šventą abejingumą“. Tačiau jis neturi gal­voje beširdiškumo ar nuolankaus susitaikymo su viskuo, kad ir kas nutiktų jam pačiam ar šei­mai. Ignacas buvo aistringas žmogus. Jėzus taip pat. Ignacas čia kalba apie gilų, visišką įsitrau­kimą į Dievo meilę – tokį stiprų, asmeninį ir didelį, kad visa kita žemėje įgauna prasmę ir tampa svarbu tik šio santykio šviesoje. „Šven­tas abejingumas“ gali būti geriau suprantamas kaip „visiškas atsidavimas vienam tikslui“, kaip šuo, kuris kiekviena kūno ląstele įsitempia ir dėmesingai, viltingai laukia nuo stalo nukren­tančio kąsnelio (Mk 7, 28). Toks visos esybės susitelkimas vadinamas tikėjimu (Mk 15, 28). Jėzus neneigia nei šeimos, nei namų gražumo bei gerumo ir troškimo juos turėti, nei pagarbos tėvui ir motinai. Dievo meilė neprieštarauja žmo­giškojo gyvenimo gėriui ir jo nenaikina. Prie­šingai – mūsų širdyse esanti Dievo meilė sutei­kia jėgų ir leidžia iš tiesų mylėti kitus.
Jėzui ir apaštalams šis „visiškas atsidavimas“ įgauna skelbimo ir darbo Dievo Karalys­tės labui formą. Kiti dalykai ir net pats gyveni­mas bus matomi tokie, kokie yra, ir teiks pasitenkinimą, jei apaštalai pirmiau ieškos Die­vo Karalystės ir Jo teisybės (Mt 6, 25-33). Ga­liausiai toks „visiškas atsidavimas“ turėtų būti būdingas visiems, kurie tvirtina seką Jėzumi – nesvarbu, ar jie keliauja su Juo, ar lieka namuo­se (žr. 27). Tai nėra tik kunigų ir kitų dvasinio luomo žmonių reikalas, kaip dažnai manė vėles­nės kartos. Neturtas, skaistumas ir klusnumas – taip vadinamieji „evangeliniai patarimai“ – tai­kytini visiems krikščionims, nors jų forma, ku­rią suteiks gyvenimas, priklausys nuo asmeni­nio žmogaus pašaukimo.
 
Jėzus buvo siųstas skelbti Dievo Karalys­tes. Ar Jis visą laiką žinojo, kad turės už mus numirti?
 
Teigėme, kad istoriniame, žmogiškajame gy­venime Jėzus buvo toks pat žmogus kaip ir mes, taip pat mėginamas ir gundomas. Tai reiškia, kad Jis abejojo ir nežinojo, turėjo rasti geriausią būdą Tėvo Jam duotai žiniai perteikti, turėjo pa­tikėti Tėvo valia net tuomet, kai viskas vyko ne taip, kaip buvo tikimasi, turėjo susidurti su gali­ma nesėkme ir mirtimi. Galime įsivaizduoti, kad patyręs vis didėjantį priešiškumą Jėzus apsvarstė smurtinės mirties ne tik galimybę, bet ir tikimy­bę. Pranašams žmonių pasipriešinimas žadin­davo Dievo apgynimo viltį, t. y. kas benutiktų, Dievas pateisins jiems skirtą užduotį ir atves Karalystę į išsipildymą. Jėzui tai galėjo reikšti „Žmogaus Sūnaus dieną“ (Lk 17, 24). Danie­liaus knygoje minimas „tarsi žmogaus sūnus“ (Dan 7, 13) – žmogus prieš keturis žvėris, sim­bolizuojančius imperijos galias, persekiojančias Dievo žmones, atsistoja priešais Dievo sostą ir Dievas jį apgina. Kaip tik taip Jėzus turėjo tikė­ti, kad Tėvas Jį apgins.
Jėzus buvo ištikimas ir tikėjo, kad tiems, kurie tiki (Mk 9, 23), Dievui (Mk 10, 27) ir Abai (Mk 14, 36) „viskas įmanoma“. Viskas įmanoma tiems, kurie turi tikėjimą kaip garsty­čios grūdelį. Jie gali pajudinti žmogiško kieta­širdiškumo kalną (Mt 17, 20) ir su šakni­mis išrauti nesutaikomumo medį (Lk 17, 6). Tikėjimas turi nepaprastą galią kaip tas garstyčios grūdelis, mažiausia iš visų auga­lų sėklų, iš kurios vis dėlto išauga didžiau­sias krūmas (Mk 4, 31-32). Jėzus nežinojo, kada, kur ir kaip mirs, bet žinojo, kad Die­vo galybė (Mk 12, 24) ir tikėjimo jėga (Mk 5, 36) įveiks baimę bei mirtį ir atneš naują gyvenimą. Jėzaus maldos Getsemanės so­de skaudumas – tai noro likti ištikimam mei­lės ir gyvybės Dievui baimės ir mirties aki­vaizdoje išraiška. Paskutinis prašymas maldoje Tėve mūsų (Lk 11, 4) gali reikšti: Dieve, suteik mums stiprybės nepalūžti iš­mėginimuose! Jėzui ir apaštalams reikėjo tokios stiprybės.
 
Ar Jėzaus mirtis turėjo kokią reikš­mę? Žvelgiant į šiandieninį pasaulį neat­rodo, kad Jo mirtis davė ką gera. Ar kas pasikeitė?
 
Kad ir ką sakytume, istorijoje pokyčiai vyksta. Būna vingių, judėjimo atgal, nesu­pratimo, nuosmukių, atradimų ir naujų nu­krypimų nuo taisyklių. Neįmanoma nuspėti, ar viskas eina geryn, ar blogyn. Filosofai yra išvystę didžias istorines teorijas. Optimistai įtikinėtų, kad, nepaisant laikinų kliūčių ir sun­kumų, mes nuolat judame vis naujos utopi­jos link. O pesimistai mano, kad pasaulis ritasi pragaran. Šie požiūriai su genetika ir instinktais turi tiek pat bendro, kiek bet ku­rios kitos teorijos.
Mus, krikščionis, šis klausimas grąži­na prie Dievo apvaizdos suvokimo. Dievas iš anksto nenulemia, kas ir kaip turi įvykti, bet kviečia mus drauge su Juo kurti visiems geresnę ateitį. Dievas veikia pagal žmogiš­kos laisvės galimybes, žinodamas, kad ji ribota (taip pat ir Jėzaus žmogiška laisvė). Esmė ta, kad turime pasirinkimo teisę – ar­ba pasaulį kurti, arba jį naikinti. Tai reiškia, kad priešingai optimistiniam ar pesimisti­niam požiūriui, turėtume turėti realistinį po­žiūrį. Jei tikrai turime pasirinkimo teisę, tuo­met svarbu, kaip kuriame ateitį. Nesame tik paprasti stebėtojai.
Kita vertus, krikščionys geresnės atei­ties viltį grindžia prisikėlusio Jėzaus Dva­sia. Jo Dvasia įgalioja ir įgalina, bet mes turime atsiliepti ir prisiimti atsakomybę už mums patikėtą gyvenimą. Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, ku­rios nematome (Žyd 11, 1), tačiau, kad tikė­jimas ir viltis nebūtų tik troškimai, jie turi būti pagrįsti patirtimi. Jei tikime, kad Jė­zaus Dvasia nugalės, tai todėl, kad patyrė­me jos perkeičiančią jėgą savo ir savo arti­mųjų gyvenimuose.
 
Kodėl sakoma, kad Jėzus arba Jo Dva­sia gyvena visuose žmonėse? Juk pasauly­je tiek daug žmogžudžių ir kitokių nusikal­tėlių. Ar juose taip pat gyvena Jėzus?
 
Dievo meilė mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje neišskiria nei vieno. Pasak Pau­liaus, mes visi nusidėjome ir stokojame Die­vo garbės (Rom 3, 23), tačiau mums dar tebesant nusidėjėliais ir Dievo priešais, Jis įrodė mums savo meilę Jėzaus mirtimi ant kryžiaus (Rom 5, 8). Jėzaus iššūkis žmo­nėms, norėjusiems užmėtyti akmenimis mo­terį, sugautą svetimaujant, tebegalioja: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7).
Tai atlaidumo klausimas. Vienintelė nedova­notina nuodėmė yra žmogaus kietaširdiškumas – atsisakymas priimti atleidimą ir atleisti kitiems. Jė­zaus mirtis ant kryžiaus yra stipriausias Jo priešų apkabinimas meile ir atlaidumu. Aš nepritariu mir­ties bausmei, nes ji dažnai tėra kerštas, atsisakymas atleisti. Dar daugiau – toks veiksmas parodo visiš­ką netikėjimą, kad ir tas asmuo yra atpirktas, kad jis ar ji dar gali patirti širdies ir minties atsivertimą bei pradėti gyventi naują gyvenimą. Mirties bausmė yra grynai baudžiamoji; ji parodo netikėjimą per­auklėjimu. Jėzus nenusivylė nei vienu, net atkak­liausiais priešais.
Klausimas tik kiek norime ir galime atleisti. Evangelijos pagal Matą palyginime apie beširdį tarną (Mt 18, 23-35) pagrindinė mintis atsisklei­džia 35 eilutėje: Dievo atleidimas mūsų gyvenime nebus veiksmingas, jei iš širdies neatleisime savo broliams ir seserims. Pabrėžiamas karaliaus (Die­vo) sprendimas. Tačiau jei pažvelgtume į pasako­jimą be paskutinės eilutės, pastebėtume netikėtą momentą, kai karalius atsiima duotą pažadą ir at­šaukia atleidimą. Karaliaus garbė reikalauja laiky­tis duoto žodžio (pvz.: Erodas Mk 6, 26). Tačiau karalius netgi pasmerkia tarną kančioms – tai daug sunkesnė bausmė už tą, kurią buvo skyręs anks­čiau (Mt 18, 25). Kiti tarnai, užuot ieškoję kitokio būdo atleisti ir susitaikyti, viską pranešė karaliui, ir šio sprendimo pasekmės buvo blogesnės, nei jie tikėjosi. Štai pasakojimo esmė: ar mes galėtu­me atleisti savo bičiuliui tarnui, net tokiam bešir­džiui kaip šis? Ar tikrai trokštame atleisti ir ieškoti kitų būdų konfliktams spręsti nei žiaurumas ir kerštas? „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pa­saulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17).
 
Gyvename moderniame, technikos pasaulyje. Ar Jėzus turi ką pasakyti šiam mokslo amžiui?
 
Mokslas siekia paaiškinti visatą per hipoteti­nius modelius ir, jei tai praktiška, pritaikyti turimas žinias taip, kad jos pajungtų medžiagos energiją ir galias bendram žmonijos labui. Mokslo nuopelnai yra milžiniški. Religija gali tik pritarti kūrybingiems mokslo genijams, kurie yra Dievo dovana. Nepai­sydami praeities nesutarimų, dažnai kilusių dėl ne­išmanymo ir baimės, mokslas ir religija neturi var­žytis. Jie yra skirtinguose lygmenyse, tačiau abu siekia pasaulį padaryti žmoniškesnį.
Tiek mokslui, tiek religijai šiandien labai rūpi ekologija. Motina žemė, tėvas dangus – tai religinė metafora, kuri šiuolaikiniam protui gali patikti arba ne. Priešingai Niutono pasiūlytam požiūriui į visa­tą kaip į mechanizmą, šiandienos mokslininkai vis labiau supranta, kad visata yra gyvas, judantis or­ganizmas, kur visos dalelės sujungtos ir veikia vie­na kitą. Feminizmas ir teologija, kylantys iš religi­nio intereso, pabrėžia sąsajas, santykius, globą ir rūpinimąsi kitais bei visuomeninės atsakomybės jausmą – tuo vis labiau pasižymi mūsų laikmetis.
Jėzus buvo savo laiko žmogus, ir Jam buvo bū­dingos to meto mokslo žinios. Tačiau į žmonių sąmo­nę Jis atnešė supratimą, kad visa ko centre yra dieviš­kasis slėpinys, kuris yra linkęs palaikyti santykį ir mylintis, teigiantis ir atgaivinantis, nekonkuruojantis ir neverčiantis. Jėzus mokslui galėtų pasakyti tik tai: nebūk susvetimėjimo, viešpatavimo, prievartos ir kon­kurencijos veiksnys. Buvimas tuo gali suteikti tik trum­palaikę valdymo pergalę, tačiau niekada neišmokys suprasti ir branginti visatos slėpinį.
 
„Katalikų pasaulio leidiniai“