Bažnyčių Motina (XXXII eilinis sekmadienis)

Jn 2, 13–22Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“. Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus ­atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“. Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Betgi jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais. Jn 2, 13–22
 
Evangelijos komentaras
 
Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga atnaujintame Laterano bazilikos fasade matyti ryškus užrašas Omnium Ecclesiarum urbis et orbis Mater et Caput  (visų Romos miesto ir pasaulio bažnyčių motina ir galva). Ne Šv. Petro bazilika yra paties aukščiausio rango katalikų bažnyčia pasaulyje, bet Šv. Jono bazilika Laterane. Čia daugiau kaip tūkstantmetį buvo Romos popiežių sostas. Dar ir šiandien Laterano bazilika yra tikroji popiežiaus bažnyčia.
Imperatorius Konstantinas po Milano tolerancijos edikto padovanojo Romos krikščionių bendruomenei Laterano sritį. Gaisrai daug kartų niokojo ten pastatytą baziliką. Popiežiaus Siksto V pontifikato metais pagal architekto Borrominio projektą pastatyta bazilika išliko iki šių dienų. Greta bazilikos yra aštuoniakampė krikštykla – baptisteriumas, kur pagal padavimą buvo pakrikštytas pats imperatorius Konstantinas. Šventieji laiptai – Scala Santa veda į buvusią popiežių privačią koplyčią. 28 pakopos primena Poncijaus Piloto rūmuose esančius laiptus, kuriais Jėzus Kristus žengė į pasmerkimą. Tačiau svarbesnė už meninę ir istorinę reikšmę yra dvasinė Laterano bazilikos reikšmė. Ši bazilika ženklina Bažnyčios kelionę per istoriją, jos pakilimo bei nuosmukio laikus. Čia po baisių krikščionybės persekiojimo laikų Bažnyčia pagaliau galėjo ramiai atsikvėpti. Netrukus išryškėjo pavojus, kad pirminis dvasinis impulsas gali pernelyg išsiplėtoti į pasaulietinę valdžią. Bažnyčiai vadovavo Kristaus Dvasios įkvėpti, kupini šventumo popiežiai. Vis dėlto Petro soste buvo ir tokių, kuriems labiau rūpėjo pasaulio reikalai. Tačiau Šventosios Dvasios vadovaujama mūsų Bažnyčia vis atsinaujindavo. Bažnyčioje nugali šventumo pradas pagal jos įkūrėjo valią. Turėdami šią mintį šiandien švenčiame ir dėkojame. Tai yra Dievo namai, kur šlovingasis Viešpats gyvena tarp mūsų.
Evangelijoje vaizduojamas šventyklos apvalymas išvarant iš jos prekiautojus primena pranašą Jeremiją. Sinoptinėse Evangelijose cituojama Jeremijo kalba šventykloje: „Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, nevirto jūsų akyse plėšikų lindyne?” (Jer 7, 11). Jeremijo amžininkai apgaudinėjo save guosdamiesi, kad juos apsaugo pats Dievo namų buvimas jų mieste. Jeremijas išsklaido melagingo saugumo garantijas, nurodydamas Šiloją, kur Samuelio laikais stovėjo Jahvės šventykla su Sandoros skrynia. Šilojas buvo filistinų sugriautas, o Sandoros skrynia pagrobta. Panašiai kaip Jeremijas žadina Jahvės šventykla aklai pasitikinčius Judo žmones, Jėzus nori atverti akis savo tautiečiams. Izraelitai, jausdamiesi garantuoti turį Viešpaties privilegijų, nebeįstengė išgirsti per Jėzų atėjusio Dievo kvietimo. Tėra tik vienas teisėtas saugumas, kuris pelnomas tikėjimu į Jėzų. Šis užtikrintumas yra pasitikėjimo ir vilties vaisius. Jėzus išvaro prekiautojus iš šventyklos, nes jie siekia pelnytis iš švento Dievo buveinės saugumo. Jei žmogus siekia pelnytis iš Dievo, atsiranda pavojus, kad žmogiškasis savanaudiškumas įgis bjauriausią išraišką. Evangelistas perteikia Jėzaus nuostatą psalmės žodžiais: „Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane” (Ps 69, 10). Čia evangelistas turi omenyje visą Jėzaus veikimą, jo uolumą vykdant Tėvo valią, nuvedusį iki kryžiaus mirties. Jėzus yra priešybė tiems žmonėms, kurie nuo Dievo slepiasi savo saugumo apkasuose. Jėzus yra laisvas išgirsti Dievo kvietimą bei vykdyti jo uždavinius.
Žydai pareikalavo Jėzaus įgaliojimų įrodymo. Jau ne pirmą kartą jie reikalauja ženklo, neginčijamai demonstruojančio Jėzaus galybę. Čia vėl susiduriame su lemtingu saugumo ilgesiu. Žmonės nedrįsta stoti Jėzaus pusėn ir nori įrodymo – drąsios atsakomybės pakaitalo. Jėzus neduoda šio įrodymo, nes jis apskritai neįmanomas. Kai Dievas kreipiasi į žmogų, joks argumentas, joks įrodymas nėra pakankamai stiprus. Nes Dievo kvietimas ateina iš anapus, jis negali varžytis su žmogiškuoju mąstymu bei argumentavimu. Panašiai kaip ir Jeremijo laikais, vienintelis ženklas paliudija žinios tikrumą: skelbiamas būsimasis teismas, kada žmogaus užtikrintumas bus sunaikintas. Kai Jėzus žydams sako: „Sugriaukite šitą šventovę”, jis jiems tuo pačiu nurodo, jog jie patys savo netikėjimu parengia šventyklos ir viso miesto žlugimą.
Teismas nėra paskutinis žodis. Dievas neapleis savo tautos, bet nauju būdu apsigyvens tarp žmonių. Evangelistas, pasitelkdamas savo pamėgtą literatūrinę priemonę, vaizduoja žydus, iš karto neperprantančius Jėzaus pranašystės. Tai leidžia geriau suvokti tikrąją Jėzaus žodžių prasmę. Pirmiausia žydai išgirsta tik sensacingo stebuklo pažadą, bet ne teismo grėsmę. Čia evangelistas deda svarbiausią akcentą: „Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę”. Jėzaus mirtimi pasauliui įvykdytas teismas. Jame, pasak Pauliaus, nukryžiuotas senasis žmogus (Rom 6, 6), kad jame apsireikštų nauja gyvybė. Jėzaus mirtimi senoji šventovė, senasis Dievo buvimo tarp žmonių būdas, pasibaigia. Nuo šiol Dievas nauju būdu – prisikėlusiame ir pašlovintame Jėzuje – gyvena tarp žmonių.
Švęsdami dieną, kai žmonių pastatas tampa Dievo buveine, prisimename Jėzaus įspėjimą nepasitikėti vien savo susikurtomis garantijomis. Tik kasdien apsispręsdami tikėti Jėzų ir vadovautis jo žodžiu, galime pasitikėdami priimti jo dovanotą išganymą. 
© „Bažnyčios žinios“