Benediktas XVI apie Kalėdų prasmę

Visų lūpose šiomis dienomis jau skamba sveikinimai: „Gerų Kalėdų! Kalėdinių švenčių linkėjimai!“ Darykime taip, kad šis apsikeitimas sveikinimais neprarastų savo giliosios religinės prasmės, kad šventė neištirptų išoriniuose aspektuose, kad paliestų mūsų širdį.
Kokia yra Kalėdų tikroji, krikščioniška, sakralioji prasmė? Su Kalėdų liturgija Bažnyčia mus įveda į Įsikūnijimo slėpinį. Kalėdos nėra tik Jėzaus gimimo paminėjimas, yra kai kas daugiau, yra šventimas Slėpinio, kuris paženklino ir toliau tebeženklina žmogaus istoriją – Dievas apsigyveno tarp mūsų ir tapo vienu iš mūsų.
Tai Slėpinys, kuris liečia visą mūsų tikėjimą ir egzistenciją, Slėpinys, kurį išgyvename liturgijoje, ypač per šv. Mišias. Bet kas nors galėtų paklausti – kaip galiu išgyventi dabar tokį tolimą įvykį? Kaip galiu iš tikro dalyvauti Dievo Sūnaus gimime, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų? Kalėdų nakties šventosiose Mišiose psalmei atitarsime, jog „šiandien gimė mūsų Išganytojas“. Žodis „šiandien“ pasikartos daug kartų Kalėdų liturgijoje. Liturgijoje Jėzaus gimimas ir Įsikūnijimas peržengia laiko ir erdvės ribas, tampa šiandienis, nors bėga dienos, mėnesiai ir amžiai.
Nurodydama, kad Jėzus gimsta „šiandien“, liturgija pabrėžia, kad šis gimimas paliečia ir permerkia visą istoriją. Kad tai yra tikrovė, kurią per liturgiją būtent ir pasiekiame. Mums, tikintiesiems, Kalėdų šventimas sustiprina tikrumą, kad Dievas iš tikro yra su mumis, yra šalia mūsų. Betliejaus kūdikyje Dievas iš tikro priartėjo prie žmogaus, pats tapo žmogumi, ir mes jį galime sutikti „šią dieną“, kuri neturi saulėlydžio. Tai svarbu pabrėžti, nes šiandienis žmogus yra jutimų, medžiaginės patirties žmogus, ir jam vis sunkiau atverti kitus horizontus ir įžengti į Dievo pasaulį.
Amžinasis įžengė į laiko ir erdvės ribas, kad padarytų įmanomą susitikimą su Juo „šiandien“. Kalėdų liturginiai tekstai padeda suprasti, kad Kristaus išgelbėjimo darbas yra visada aktualus, liečia kiekvieną žmogų ir visus žmones. Kai sakome, jog „šiandien gimė mūsų Išganytojas“, nevartojame tuščios sutartinės frazės, tačiau teigiame, jog Dievas mums „šiandien“, dabar, man, kiekvienam, suteikia galimybę jį pažinti ir priimti, kad atnaujintų ir mūsų gyvenimą, perkeistų jį su savo malone ir buvimu.
Yra kitas aspektas, kurį trumpai norėčiau paminėti: Betliejaus įvykis turi būti suprantamas Velykų Slėpinio šviesoje: vienas ir kitas yra to paties Kristaus gelbstinčio darbo dalys.
Jėzaus gimimas ir Įsikūnijimas jau kreipia žvilgsnį mirties ir prisikėlimo link. Kalėdos ir Velykos yra abi išgelbėjimo šventės. Kalėdos mini Dievo įžengimą į istoriją, pradinį momentą, kai jau nujaučiama aušra. Velykos mini pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, tą paskutinį momentą, kai Žmogaus – Dievo šlovė nušvinta kaip dienos šviesa. Kalėdos jau skelbia Kryžių ir Prisikėlimo šlovę.
Bažnyčios tėvai Kristaus gimimą visada apmąstė kontekste viso išgelbėjimo darbo, kurio viršūnė yra Velykų Slėpinys. Dievo Sūnaus Įsikūnijimas nėra tik išgelbėjimo pradžia ir sąlyga, tačiau paties mūsų išgelbėjimo Slėpinys.
Šv. Bazilijus sakydavo tikintiesiems: „Dievas priėmė kūną, kad sunaikintų jame glūdinčią mirtį. Kaip priešnuodžiai sunaikina prarytų nuodų pasekmes, kaip namų tamsa išsisklaido su dienos šviesa, taip žmogaus kūną valdžiusi mirtis buvo sunaikinta Dievo buvimo. Kaip ledas išlieka kietas vandenyje per naktį, kai valdo tamsybės, bet greitai ištirpsta su saulės šiluma, taip ir mirtis, valdžiusi iki Kristaus atėjimo, vos tik pasirodė Dievo Gelbėtojo malonė ir pakilo teisingumo saulė, buvo įveikta, negalėdama egzistuoti kartu su Gyvenimu“.
Linkiu jums visiems ir jūsų šeimoms švęsti tikrai krikščioniškas Kalėdas, kad tos dienos apsikeitimai sveikinimais būtų išraiška džiaugsmo ir žinojimo, jog Dievas yra arti ir nori su mumis nueiti gyvenimo kelią.
 
Parengta pagal „Vatikano radijas“ medžiagą