Bent apie Velykas priimk Eucharistijos sakramentą

ispazintis01_dBent apie Velykas priimk Eucharistijos sakramentą
 
Šis Bažnyčios įsakymas kilo taip pat iš antrojo tūkstantmečio pradžios dvasinės krizės ir buvo paskelbtas Laterano IV Susirinkime. Todėl jis paženklintas minimalistine nuostata ir niekaip neatspindi krikščioniško gyvenimo pilnatvės. Bažnyčia kviečia kaskart dalyvaujant Mišiose priimti ir šv. Komuniją, jei tik tam nėra kokių nors objektyvių kliūčių. Jei ta kliūtis – nuodėmė, tuomet reikia eiti išpažinties ir pašalinti tą kliūtį. Tačiau pasitaiko tokių kliūčių, kurios bent kurį laiką negali būti pašalintos, pvz., asmuo gyvena be Santuokos sakramento, nes nėra galimybės jį priimti dėl buvusios ankstesnės santuokos. Tokiu atveju praktikuotina vadinamoji dvasinė Komunija, kai nuoširdžiai atsiprašoma Dievo už nuodėmes ir sužadinamas Komunijos noras.
Eucharistija yra „viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė“ (Dogminė konstitucija Lumen gentium, 11), nes šiame sakramente regimu būdu duonos ir vyno pavidalais ateina pats Viešpats. Pernelyg jautrios sielos žmonėms be rimtos priežasties kartais iš širdies išsiveržia šauksmas – „Aš nevertas priimti Viešpatį!“ Tuomet reikėtų savo žvilgsnį nukreipti į Jėzų ir mąstyti apie tai, jog Jėzus yra labai vertas, kad Jį priimčiau. Jis – didžiausia vertybė, kurią tik galiu priimti.
Per Eucharistiją Jėzus dalijasi savo gyvenimo apstybe ir maitina savimi. „Kas medžiaginis maistas yra mūsų kūno gyvenimui, tas Komunija įstabiu būdu yra mūsų dvasiniam gyvenimui“ (KBK, 1392). Nesuprasčiau tokios motinos, kuri kasdien savo vaikams nesiūlytų geriausio maisto.
 
Bent kartą per metus išpažink savo nuodėmes
 
Atgailos ir Sutaikinimo sakramento praktikavimas istorijoje nuėjo gan intensyvų kelią. Jame susipina gailestingumas ir teisingumas, griežtumas bei maloningumas. Vos tik Bažnyčia imdavo atlaidžiau žvelgti į nusidėjėlius, tuoj pat pasitaikydavo piktnaudžiavimų. Štai Laterano IV Susirinkimas (1215 m.) priėmė kanoną, kuriuo įsakė bent kartą metuose atlikti sakramentinę išpažintį. Ši Bažnyčios nuostata šiandien mūsų nestebina, tačiau ji išduoda, jog XIII amžiuje Atgailos sakramentas išgyveno tam tikrą krizinį laikotarpį. Būtent todėl reikėjo Visuotinio Bažnyčios susirinkimo autoritetu nustatyti minimalų atgailos dažnumą.
Šio įsakymo ankstesnės redakcijos ragino tikinčiuosius apie Velykas atlikti išpažintį, todėl nenuostabu, kad Didžiąją savaitę prie klausyklų nusidriekia ilgos eilės. Dabar Bažnyčia nepabrėžia išpažinties atlikimo tik per Velykas, nors tai dvasiniu požiūriu tikrai būtų labai naudinga – prisikelti atnaujintam gyvenimui kartu su Kristumi.
Kodėl Bažnyčia „pamiršo“ velykinę išpažintį? Ieškodami atsakymo į tai, žvelkime ne tiek į Bažnyčią, kiek į tikinčiojo dvasinį gyvenimą. Jeigu pasitaikė padaryti sunkią nuodėmę, tikrai nereikia laukti Velykų, bet kuo skubiau ją išpažinti ir taip susitaikyti su Dievu. Jokiu būdu negalima ilgą laiką nešioti sunkios nuodėmės, nes nuodėmė žaloja mūsų santykį su Viešpačiu, naikina mūsų širdyje meilę, o „versdama rinktis gėrį, mažesnį už Dievą, nukreipia žmogų nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir jo palaima. Lengvoji nuodėmė, nors ir nenutraukia meilės, ją užgauna ir sužeidžia“ (KBK, 1855). Todėl lengvąsias nuodėmes taip pat reikia išpažinti ir per Atgailos sakramentą atnaujinti savo santykį su Viešpačiu. Šie dalykai negali būti bendru įsakymu susieti tik su Velykomis, nes dvasinė kova – laimėjimai ir pralaimėjimai – yra tikinčiojo žmogaus kasdienybė. Išpažinties dažnumas yra toje kovoje patirtų žaizdų gydymas. Išpažintis bent kartą per metus mažai tegali padėti augti malonėje, nes orientuojasi tik į minimalistinį požiūrį. Čia kažkas panašaus, kai darbuotojas gauna minimalų atlyginimą: atrodo, kad gauni atlygį, tačiau mėnesio pabaigoje supranti, kad nieko nelieka… O taip norėtųsi daugiau! Šis dėsnis veikia ir dvasiniame gyvenime.
 
Susilaikyk nuo mėsos ir pasninkauk Bažnyčios nustatytomis dienomis
 
Dažniausiai šį įsakymą suprantame kaip tam tikros rūšies maisto dietą, kai lašinius pakeičiame lašiša, nes žodžiai skamba panašiai, kalorijos taip pat panašios, o žuvis net ir skanesnė… Pasninkas ar susilaikymas, nors prasideda nuo materialių dalykų, krikščionybėje visuomet turi dvasinę prasmę, nes padeda valdyti kūno instinktus ir pasiekti širdies laisvę.
Susilaikoma nuo mėsiškų valgių visais metų penktadieniais, išskyrus tuos penktadienius, kai švenčiamos iškilmės. Pagal tradiciją Lietuvoje susilaikoma nuo mėsiškų valgių ir Kūčių dieną.
Pasninkas yra daugiau negu susilaikymas, nes pasninko metu sočiai pavalgoma tik kartą per dieną. Praktikuotinas senas krikščioniškas paprotys pasninko dienomis gyvybines organizmo funkcijas palaikyti duona ir vandeniu. Pasninko dienos Visuotinėje Bažnyčioje yra tik dvi – Pelenų trečiadienis ir Didysis penktadienis.
Tradicijas sergintys katalikai, žvelgdami į naujai pristatytus Bažnyčios įsakymus, pasiges seniau girdėto priesako – „nesilinksmink draudžiamu laiku“, kuris buvo taikomas ypač gavėniai, taip pat ir adventui. Krikščionys savo egzistencinėje gelmėje visuomet yra pripildyti džiaugsmo dėl to, kad Dievas gelbėja. Jei pasilinksminimai yra nemoralūs – su jais krikščionims nepakeliui ne tik per gavėnią ar adventą. Tačiau kultūringi renginiai ar net koncertai niekaip negali sudrumsti advento ar gavėnios rimties. Adventas yra suprantamas kaip džiaugsmingas Kristaus laukimas, bet tas džiaugsmas nėra koks nors paviršutiniškas ar lėkštas, tai – santūrus džiaugsmas. Gavėniai Bažnyčia suteikia visų pirma Krikšto priminimo (arba pasirengimo jam) bei atgailos pobūdį, todėl krikščioniško džiaugsmo santūrumas gavėnioje ypač pageidautinas.
Kaip matome, susilaikymas ir pasninkas gali būti taikomas ne tik maistui, bet ir triukšmingiems pasilinksminimams, apsipirkimui, televizijos žiūrėjimui, naudojimuisi internetu ir kitiems dalykams, prie kurių taip prisirišusi mūsų širdis…
 
Mons. dr. Algirdas Jurevičius