Būk mums gailestingas…

13179022_807886306008055_8200541853188312926_n„Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas. Šie žodžiai gali būti geras krikščionių tikėjimo slėpinio apibendrinimas.“ Iškart atpažįstame šviesius ir gilius popiežiaus Pranciškaus žodžius.
Toliau popiežius rašo: „Gailestingumas yra Dievą ir žmogų suvienijantis kelias, nes atveria širdį vilčiai, kad esame visada mylimi, nepaisant mūsų nuodėmingumo.“ (nr. 2) Ši vienybė, sandora tarp Dievo ir žmogaus yra švenčiama pirmiausia liturgijoje ir per ją pasirodo; Apvaizdos dėka per visą gruodžio mėnesį liturgija palydės mus gailestingumo keliu.
 
Sandoros kelias
 
Liturgijoje švenčiame išganymą ir esame į jį vedami. Dalyvaudami liturgijoje atveriame širdis mus mylinčiam Dievui, kuris per Jėzų gelbėja mus iš nuodėmės. Būtent to prašome Mišių pradžioje per gailesčio aktą; viena iš galimų jo formulių yra labai iškalbinga: „Viešpatie, esame tau nusidėję. – Pasigailėk mūsų! – Viešpatie, būk mums gailestingas. – Suteik mums išganymą.“ Būtent taip širdyse išlyginamas Sandoros kelias, apie kurį mūsų žmogiškumo tyruose šaukia Jonas Krikštytojas: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti.“ (Lk 3, 4–5, II advento sekmadienio Evangelija) Kad patirtume Tėvo gailestingumą, reikia norėti savo širdyje paruošti Jam kelią: ištaisyti tai, kas kliudo gyvenimui, nulyginti puikybės kalnus, užpilti priklausomybių slėnius, trumpai tariant, išgriauti visas užtvankas, neleidžiančias tekėti gyvajam gailestingumo vandeniui. Taip „visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“ (Lk 3, 6). Bažnyčios liturgija siūlo mums keliauti drauge su Jonu Krikštytoju, rodydama į jį kaip į Viešpaties pirmtaką, gailestingumo šauklį. Jono tėvas Zacharijas džiaugsmingai gieda: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo. Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje.“ (Lk 1, 76–79, gruodžio 24 d. rytinių Mišių Evangelija)
 
Nuolankumo kalba
 
Liturgijoje mes šloviname drauge su angelais. Džiaugsmingai Kalėdų naktį giedoti „Garbė Dievui aukštybėse“ ruošiamės padedami angelo Gabrieliaus. Jo paskelbta žinia Marijai: „tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų“ (gruodžio 8 d.) išjudina mumyse glūdintį troškimą šlovinti gailestingąjį Dievą, tas troškimas išsiveržia Marijos žodžiais pusseserei Elzbietai: „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.“ (Lk 1, 50, gruodžio 22 d. Evangelija) Žmonijai dovanojamas išganymo džiaugsmas, bet tam reikia vienos sąlygos: klausyti Dievo. Gailestingumą patirti įmanoma tik „klausant Dievo“, tai yra pagarbiai Jį mylint, o tam reikia nuolankumo. Dabar suprantame, kokia svarbi yra malda prieš Komuniją: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks.“ Visas šių išgydymo, išganymo žodžių tikrumas atsiskleidžia ištarus juos Prakartėlės tyloje ir nuolankume. Būtent čia atveda gailestingumo kelias, liturgijos tiestas visą gruodžio mėnesį: ateiname į prakartėlės nuolankumą, kur išmoksime klausyti Dievo kontempliuodami Jo nusižeminimą. Gailestingumas nusižemina iki kito asmens. Tai suprantame kontempliuodami Išganytoją Jėzų, „Tėvo gailestingumo Veidą“, paguldytą ėdžiose.
 
Trokšti gailestingumo
 
Trokšti Viešpaties atėjimo šiandien ir rytoj lygiai taip, kaip troškome vakar, reiškia trokšti galutinio gailestingumo išsipildymo. „Gailestingai padėk, kad mes, iš nuodėmių išvaduoti ir nuo neramumų apsaugoti, su palaiminga viltimi lauktume mūsų Išganytojo Jėzaus Kristau atėjimo,“ – mūsų vardu prašo kunigas po maldos „Tėve mūsų“. Gailestingumas, išvaduojantis iš nuodėmių ir veikiantis mumyse, pagreitina Kristaus atėjimą šlovėje.
 
Būti gailestingiems
 
Savo gilumoje priėmę Tėvo gailestingumą, turime jį liudyti, dar daugiau, patys turime tapti „gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). „Šventųjų metų „šūkis“ yra būti gailestingiems kaip Tėvas“, – rašo popiežius bulėje. Tai reiškia būti kaip Kristus, kuris „atiduoda save mums amžiams kaip dovaną ir nieko mainais iš mūsų neprašo“ (nr. 14). Iškart po Kalėdų švenčiamas šv. Steponas visiškai įgyvendina šį raginimą, nes leidžiasi minios sučiumpamas ir meldžiasi už savo budelius: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60) Tokia laikysena ir žodžiai, rodos, yra tikrai yra ne mūsų jėgoms, bet jie atskleidžia, kad gailestingumas kitiems auginamas per kasdienį susitikimą su Gailestinguoju. Eucharistijos ir kitų sakramentų liturgija, kaip ir malda, leidžia tekėti mumyse gailestingumo srovėms ir moko mus juo dalytis: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.“ (Mt 5, 7)
Marija nuolat mums primena, kur veda dieviškasis gailestingumas, jei jį priimame. Simboliškai atsiveriant šventosioms durims, mūsų širdis raginama atsiverti gailestingumui. O jei širdis vis tiek dažnai lieka užsidariusi ir susitelkusi į save pačią, Dievas yra didesnis už mūsų širdis (plg. 1 Jn 3, 20), Jis niekada neužveria gailestingumo durų.
 
Tėvas Patrikas Gorsas (Patrick Gorce), vertė Ieva Venskevičiūtė