Darbas ir poilsis

BiblijaKoks bebūtų žmogaus pašaukimas ar užsiėmimas, pagrindinė jo pareiga – dirbti. B. Franklin sakydavo, kad darbas mus išvaduoja iš trijų blogybių: nedorybės, nuobodumo ir neturto. Jeigu žmogus būtų tiek praturtėjęs, kad jam jau nereikėtų daugiau dirbti, tai vis tiek darbas jam būtų reikalingas – jeigu ne pragyvenimui, tai laimei. Teisingai yra sakoma, kad darbas sutrumpina dienas ir prailgina gyvenimą, bet taip pat galima sakyti, kad tinginystės ir nuobodulio liga kartais tiesiog nepakeliamai prailgina dienas ir sutrumpina gyvenimą. Tai gali paliudyti ne vienas pensininkas. Tad be darbo žmogus negali būti nei sveikas, nei laimingas. Tačiau dabar, atostogų metu, reikėtų prisiminti ir poilsį.
Poilsis nėra darbo priešingybė. Jis yra darbo draugas, o ne priešas. Kai kurie giriasi, kad yra tiek užsiėmę ir apsikrovę visokiais darbais, kad negali nė galvoti apie laisvas dienas ar atostogas, kad negali miegui daugiau pašvęsti kaip kokias keturias ar penkias valandas. Taip, tokių darbininkų tikrai yra, bet niekam nepatartina sekti jų pavyzdžiu. Žmogus nėra mašina. Kad jo darbas būtų našus, kad nekenktų sveikatai, poilsis yra būtinai reikalingas. Tokie nei atostogų, nei ilgesnio miego nepripažįstą asmenys keletą mėnesių, o gal ir keletą metų padirbės, gal kai kam atrodys, kad jie ir kalnus nuvers, bet ilgainiui jų sveikata susidėvės, nervai pairs, ir jie taps tik našta kitiems.
Vienas Amerikos prezidentas labai išmintingai sakydavo, jog jis taip apsikrovęs įvairiais darbais, kad per dvylika mėnesių jokiu būdu jų negalėtų atlikti, bet per vienuolika mėnesių juos atliekąs be didelio vargo. Pažinojau ir vieną labai darbštų jėzuitą, kuris turėjo tiek visokių pareigų, kad kiti stebėjosi, kaip jis gali tiek daug dirbti. Bet jis labai paprastai tai paaiškindavo: "Kai mane apipuola tiek darbų, kad nežinau, už kurio griebtis, paimu vieną dieną atostogų. Kitą dieną tie darbai atrodo daug lengvesni ir paprastesni – aš juos atlieku be didelių pastangų".
Tad labai neteisingai sprendžia tie žmonės, kurie, pamatę kitą su lazdomis einantį į golfo lauką arba su rakete į teniso aikštę, tuoj pagalvoja: "Matyt, jis neturi ko veikti, kad laiką leidžia tokiems niekams – nejaugi negalėtų užsiimti kokiu nors rimtesniu darbu!" Bet sportas ir kiti panašūs užsiėmimai, ypač protinį darbą dirbančiam žmogui, nėra nė kiek mažiau rimti už tuos "rimtesnius" užsiėmimus, kuriais jis užsiima ištisus metus ir kuriais užsidirba duoną sau ir savo šeimai.
Atostogos dirbančiam žmogui nėra prabanga, o būtinybė. Visą laiką sėdint prie to paties darbo, susilpnėja ir fizinės, ir dvasinės žmogaus jėgos. Pailsėjus ir tą darbą kelioms dienoms ar savaitėms užmiršus, bus galima prie jo grįžti su didesne energija ir su tikslesniais sprendimais.
Žinoma, ir atostogų metu, ir sporto aikštėse yra reikalingas saikas. Nesilaikant saiko, po atostogų gali prireikti kitų atostogų. Kai vienas toks asmuo buvo paklaustas, ar ir šiais metais važiuosiąs atostogų, atsakė: "Ne, šiais metais aš norėčiau pailsėti". Tad saiko reikia visur: ir darbe, ir atostogose. Sąmojingos išminties yra ir šiame patarime: atostogos turi būti tokio ilgumo, kad viršininkas tavęs pasigestų, bet neturi būti taip ilgos, kad jis pamatytų, jog gali apsieiti ir be tavęs.
Juozas Vaišnys, SJ