Dešimt žodžių žmogaus sąžinei

god1 Dešimt žodžių“ Dievas apreiškė savo tautai ant šventojo kalno, įrašė žmogaus širdyje ir  jų svarbu laikytis.  Iš mūsų reikalaujama: ,,Būkite Dievo sekėjai kaip jo mylimi vaikai ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus…“ (Ef 5, 1-2). Tik šiandien XXI amžiaus žmogus ne visada klauso sąžinės balso“, nelabai myli savo artimą, galbūt, ir save. Kas dieną vis dažniau nusižengiama Dievo įstatymams, jaunus žmones labiau traukia uždraustas vaisius“, į pasaulį braunasi sumaištis. Galime kalbėti apie Dešimt Dievo įsakymų ir juos interpretuoti kaip moralės įsakymus kiekvienam žmogui.
 
Pirmasis Dievo įsakymas mus įpareigoja garbinti ir mylėti Viešpatį. Manyčiau, klad šis įsakymas labai pažeidžiamas šiais laikais. Per televiziją girdime, žiniasklaidoje skaitome horoskopus savaitei, mėnesiui, net metams. Burtai, pranašystės, horoskopų patarimai, sapnų ženklų aiškinimas, ekstrasensų paslaugos – visa tai nesiderina su  Dievo priklausoma mūsų pagarba. Jeanas Michelis Salimannas knygoje ,,Raganos-šėtono sužadėtinis“ pasakoja apie raganystės mitą, burtininkų veiklą. XII a. Burtininkai, vadinami vadlensai, eretikai, garbinantys šėtoną., Arase buvo subūrę  tikrą velniui  tarnaujančią sektą. Eidami į raganų puotą, jie jie kūną įtrindavo ypatingu tepalu, tarp kojų įsikišdavo mažą lazdelę, kad galėtų skristi.  Per raganų puotą burtininkai turėdavo išsižadėti religijos, bjaurėtis Dievu, Trejybe, Skaisčiausiąja Mergele, trypti kojomis kryžių. Ta ceremonija pasibaigdavo juodosiomis mišiomis, per kurias Eucharistija būdavo suteikiama rupūžėms: sutrintos į dulkes, jos buvo naudojamos taisant pragaištingus miltelius. Tais milteliais burtininkai užleisdavo  laukams nederlių, numarindavo žmones ir gyvulius. Viduramžių ir naujųjų laikų žmonės naudojosi viena iš būrimo technikų – chiromantija. Ji tariasi skaitanti žmogaus lemtį iš jo rankos. Čigonės jau XIV a. pagarsėjo kaip pavojingos aiškiaregės, bendraujančios su magija. Kaimuose buvo aiškiaregių, kurių pagalbos šaukdavosi kiekvienas, norėjęs sužinoti savo ateitį arba surasti dingusį žmogų. Tos moterys būdavo apkaltinamos raganavimu ir ne viena jų baigė savo dienas lauže. Burtų raganystė gaji ir liudija įsišaknijusį tikėjimą blogio galiomis.  Bažnyčia draudža ateitį burti, užsiiminėti magija, pranašystėmis, nes čia ieškoma demonų pagalbos. Pirmasis Dievo įsakymas  moko: ,,Bijosi tik Viešpaties, savo Dievo, Jam tarnausi ir Jo vardu prisieksi… Neisite paskui kitus dievus…“ (Įst 6, 13-14). Kai tik žmogus patiria kokį savo tikėjimo  išbandymą, atsiranda kliūtis jo gyvenime, tai problemą turi spręsti čia ir dabar – jokių svarstymų, dėl ko taip atsitiko, ką pats ne taip dariau… Greičiausiai pasitikima būrėjomis ar kitokiais prisimetėliais aiškiaregiais. Klimpstama dar giliau gal dėl smalsumo, kas bus ateityje, o gal iš nevilties, kai nežino, ką daryti. O tereikėtų tik viską paaukoti Dievui…
 
Antrasis įsakymas įpareigoja gerbti Viešpaties vardą. Vadinasi, negalima bet kur ir bet kada jį sakyti, o tik meldžiantis  su Viešpačiu kalbėtis.  Kaip dažnai atsitinka, kad lengvabūdiškai Dievo vardu prisiekiama, net linkima kitam blogo arba piktžodžiaujama, kad neišsipildė troškimai, negavome, ko norėję. Dievas siunčia žmonėms malonių, bet jeigu neišpildė kokio prašymo, tai gal dar reikia palaukti, o gal nenusipelnėme, kad padėtų. Kartais turime daug kliūčių, pro kurias neprasiskverbia tas prašymas iki Dievo. Reikia melstis… Pastebėjau, kad jaunimas  kaip įterpinį savo kalboje labai dažnai vartoja Švč. Mergelės Marijos arba Viešpaties vardą. Ir kaip nedaug tokių, kurie tyliai suklumpa  prie altoriaus, kad Dievas padėtų išlaikyti egzaminą, kad mama pasveiktų, kad tėčiui kelionė būtų sėkminga… Kaip retai ateinama padėkoti už išgydytą ligą, įgyvendintą svajonę ar kitokią malonę. Tik prašome ir reikalaujame. Kas mes tokie esame? Tiksliau, kodėl mes tokie esame? Viešpaties vardas nusipelno ypatingos pagarbos. ,,Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus Tavo vardas visoje žemėje!“ (Ps 8.2). Vieno pamokslo metu kunigas sakė, kad reikia susidraugauti su Dievu. Iš tiesų, Jį reikia pažinti ir tada sugebėtume turėti tiek savigarbos, kad nedrįstume vien tik jį prašyti ir prašyti. Kaip jaustųsi žmogus, kurį mes užverstume tik savo prašymais? Nemaloni situacija. Manau, labai greitai nuo tokių prašytojų imtų atsiriboti. O Dievas? Jis tik klauso ir vykdo.  Kaip žema šitaip elgtis žmogui. Gal šis įsakymas yra  tam tikra filosofija, kviečianti žmogų mąstyti. Dievui reikia rasti tinkamą vietą savo širdyje, Jis galėtų būti mūsų  vidinio pasaulio dalis, kur  nevarsto durų bet kas.
 
,,Sekmadienį švęsk“, – parašyta trečiajame Dievo įsakyme. ,,Viešpats septintą dieną palaimino  ir ją pašventino“ (Iš 20, 11). Šešias dienas dirbame, mokomės, o vieną galime skirti maldai, apmąstymams, Švantajam Raštui skaityti. Žinome, kad ūkininkai net samdinius sekmadieniais atleisdavo nuo įprastinių darbų ir arkliais važiuodavo į bažnyčią. Samdinės mergelės kasas papuošdavo rūtomis ar kitomis pievų gėlėmis, batelius rankoje nešdavosi ir tik prie bažnyčios apsiaudavo. Tvarkingi, dori, paprasti žmonės gerbė Viešpatį ir į šventovę eidavo tylūs, nuolankūs. Ligoniai ar kiti, negalėję dalyvauti šv. Mišiose, melsdavosi namuose, susėdę už balta staltiese užtiesto stalo. Žinoma, šiais laikais nereikia batelių neštis rankoje, į bažnyčią einame pasipuošę. Puiku, kai jauno žmogaus irgi nereikia raginti bažnyčion, bet kiek daug atvejų, kai geriau pasirenkamas betikslis slampinėjimas gatvėmis, tuščios kalbos, linksmybes mėgstanti draugija nei malda. Technologijų amžiuje keičiasi ne tik pats žmogus, bet ir aplinka, kurioje jis gyvena. Besaikis informacijos srautas taip užvaldė, kad  vis dažniau imama kalbėti ne apie tikėjimo laisvę, o laisvamanybę. Žmogus nori tapti visagaliu: valdyti ne tik  aplinką, kurti sau parankius daiktus, tarpusavio santykius, bet ir likimą. Bažnyčia neįdomi, nes ten mokoma būti mažesniu, nesipuikuoti, mąstyti apie savo veiksmus. O šitas žmogui dažniausiai nepatinka. Kam eiti į bažnyčią, jeigu gali gerai išsimiegoti, o naktį – vėl kompiuteris neleis akių sudėti. Ironiška tiesa. Šventajame Rašte sakoma: ,,Nekraukite sau lobių  žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje…“ (Mt 6, 19-20).
 
Ketvirtasis Dievo įsakymas liepia gerbti tėvą ir motiną, būti klusniems. ,,Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atmink, kad iš šių tėvų esi gimęs, ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (Sir 7, 27-28). Galbūt, neužteks gyvenimo atsilyginti savo tėvams už kasdienius rūpesčius, bemieges naktis, išverktas ašaras dėl mūsų nesėkmių, suklupimų. Tik, deja, vėl nedaugelis tai supranta. Grazažu, kai gatvėje matome jaunuolį, padedantį nešti krepšį mamai, besikalbantį su ja, prašantį patarimo. Puiku, kai silpnai matančiai senutei mergaitė ar vaikinas padeda  pereiti gatvę, užleidžia vietą autobuse. Čia tiek nedaug tereikia. Deja, stebiu einančias senutes. Septyniasdešimtmetė kuprota močiutė vos pakelia sportiniais bateliais apautas kojas, matyti rožinės visokiais gyvūnėlių atvaizdais išmegztos kojinės. Kas čia – nauja vyresnių žmonių mada? Čia pajuoka: anūkei per maži bateliai ir kojos jau nunešiotos, kam jas išmesti – močiutei kaip tik! Ar jau ta senučiukė negali oriai jaustis sena? Ar ji per visą gyvenimą neužsidirbo paprastų  kojinių, tinkančių senyvo amžiaus moteriai? O bateliai? Tegul jie būna labai paprasti, bet ne ,,kedai“. Ką jau ir bekalbėti apie pagarbą  seniems tėvams… Kur pagarba tėvams dingo tų vaikų, kurių sena, užverktomis akimis mama prašo išmaldos gatvėje ar liūdnas vienatvės dienas leidžia  senelių namuose? Jauni žmonės užsiėmę savais reikalais ar gal net slaugo  kitų senus tėvus ten, užsienyje., nes už tai gauna pinigus.  Atstumiami žmonės, kurie dovanojo gyvybę. Tėvų negalime pasirinkti, juos turime gerbti tokius, kokius turime, neteisdami, nesmerkdami. Tam mes neturime nė mažiausios teisės. Šiandien apsvaigęs alkoholiu jaunuolis nesidrovi  pakelti ranką prieš savo gimdytojus. Policijos suvestinėse gausu pavyzdžių, kad sūnus žiauriai sumušė savo tėvą ar motiną, kad reikalavo atiduoti pensiją, nes pritrūko taurelei, kad išvarė tėvus iš namų, brolis sukilo prieš brolį, mama nužudė savo vaikelį ir dar daugybė atvejų. Kur artimo meilė? Ir viskas prasideda nuo nepagarbos savo tėvui ir mamai. ,,Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, Viešpatį pykdo, kas savo motinai širdį užgauna“ (Sir 3, 16). Šeima serga, jeigu neliko joje meilės, pagarbos, šilumos. Vienoje maldoje mes prašome Viešpatį: ,,Pažadink mus šventumui, išgydyk mūsų bendravimą…“
 
Penktasis Dievo įsakymas įspėja: ,,Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21-22). Penktasis įstatymas griežtai draudžia smurtą, pyktį, neapykantą, kerštą, gina silpnuosius, pažemintuosius. Žmogaus gyvybė turi būti gerbiama ir saugoma, niekas neturi teisės jos atimti, tuo labiau motina savo vaikui. ,,Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau…“ (Jer 1,5). Nuo pykčio, keršto prieinama prie smurto. Žinome ir pavyzdžių, jų šiandienos gyvenime daug: susimušė girti jaunuoliai, vienas jų rastas negyvas, neblaivi motina peiliu sužalojo savo sūnų, žmogus nuo plėšikų smūgių mirė gatvėje, du jaunuoliai žudyti ėjo tik dėl pinigų, namuose rastas nudurtas pensininkas ir t.t. šiurpu, kad čia pat, greta mūsų, liejasi kraujas, žmogus žmogui griebia už gerklės kaip plėšrūs vilkai, problemos sprendžiamos kumščiais. Nusikaltimus daro vis jaunesni asmenys. Smurto filmai, pavydas, neturėjimas ką veikti siūlo šėtoniškus darbus. Kai nėra Dievo širdy, žmogus vaikšto tamsoj, klumpa. Reikia melstis… Dažnai žmogus nuogąstauja, kad jam per daug išbandymų ir nesėkmių, ligų ir vargo. Tas kryžius pasidaro sunkus. Bandoma jį numesti – žudytis. ,,Katalikų bažnyčios katekizme“ (1996) rašoma: ,,Mes esame Dievo mums patikėtos gyvybės  prižiūrėtojai, bet ne savininkai. Mes negalime su ja elgtis, kaip mums patinka…“ Žudosi jauni ir vyresni vyrai bei moterys, dažnėja vaikų savižudybės. Kas vyksta pasaulyje? Kokia sumaištis žmonių širdyse! Turbūt, neužtenka pasakyti, kad jie nevertina savo gyvybės… Čia yra daug gilesnė mintis. Džaiugdamasis nė vienas tokio žingsnio nedaro, manyčiau, kad iki  tokio taško priveda  atstūmimo ir nereikalingumo  procesas: graužiam ir niekinam vieni kitus, pavydime, engiame, tyčiojamės, drabstomės purvais kaip įmanydami, kažkuris neiškenčia, nes yra per silpnas kovoti. Pasitraukimas atrodo vienintelė galimybė, tik jokiu būdu  ne pati teisingiausia. Sakyčiau, ko gero,  absurdiškiausia. Mes esame reikalingi Dievui, Jis – mūsų paguoda ir  tikslas. Mirtis sunkumų neišsprendžia, bet uždeda  amžiną skausmo antspaudą išėjusiojo vietoje. Beje, tampame beširdžiai ir savimylos: vis dažniau kalbame apie eutanaziją, abortus. Per Vėlines nuvilnija žvakelių jūra už tuos, kurie galėjo gimti, bet negimė, kurie dar galėjo gyventi, bet jau amžinai užmerkė akis. Kas davė teisę? Vėl belieka tik atsidusti: žmogau, žmogau….
 
Skaistumas – šeštojo Dievo įsakymo esmė. XXI amiuje jau keista būtų kalbėti apie šią gražią vertybę, gal ir nelabai būtume suprasti, sulauktume pajuokos. Šito žodžio prasmė daug gilesnė, nei įsivaizduotume tik tyrus jausmus. Žmogus privalo tramdyti savo prigimtį, aistras, negali leisti, kad jos  pavergtų protą ir tikruosius jausmus. Tokios dvasinės vertybės, kaip meilė, draugystė, veda į gėrį ir grožį. Tačiau šiandien jau kalbame apie  AIDS grėsmę. Vadinasi, sau leidžiame per daug. Nuvertėjo moters pozicija – ji tampa perkama lėle. Savivertė žema ir pačių merginų, kurios internete skelbiasi: ,,Maloni ir švelni mergina laukia tavęs“… Jau nepriminsiu Maironio eilėraščiuose  išgarbintų ilgakasių ir rūtomis pasipuošusių mergelių. Tie laikai praėjo: moterys ir merginos tapo laisvesnės, bet  ne dėl to, kad kurtų save, kaip asmenybes, bet jos pačios tapo siūlančiomis prekėmis. Paauglės mergaitės koketuoja su vyresniais vaikinais, juos provokuoja savo  elgesiu, o paskui tampa  daiktu, nuotykiu, klaida. Kas po to? Ašaros, vargas, panieka. Tokios vertybės, kaip ištikimybė, prieraišumas, pagarba, meilė, pasitikėjimas, jau praranda vertę ir vietą šiame pasaulyje. Tik  atsidūrus sankirtoje su dideliu išbandymu, prisimenami artimi žmonės, galbūt, net tie, kurie buvo palikti, užmiršti, nes tapo ne tokie patrauklūs ar įdomūs. Kartais išbandymo valanda reikalinga, kad žmogus pajustų, kokie jausmai yra tikri, o kokie – laikini. Svarbiausia, kad nereikėtų raudonuoti patiems prieš save. Subrendęs morališkai ir dvasiškai žmogus moka  tramdyti savo instinktus, sugeba moraliai vadovauti savo  siekiams ir  tikslams.
 
Septintasis Dievo įsakymas draudžia vogti, neteisėtai paimti ar žaloti svetimą nuosavybę. Apiplėštas butas, iš silpnos moters atimta rankinė, pavogta mažina, tiesiog čia pat, gatvėje, nuo kaklo nutraukta auksinė grandinėlė ir kt. Panašių atvejų daugybė. Negėda apvogti net Viešpaties namus, išniekinti šventovę, naudoti smurtą prieš Dievo tarnus. Negėda šiandien vogti ir iš tėvų, negalvojant, liko jiems vaistams ar duonai kasdienei, ar ne. Dažniausiai jauni žmonės, ypač paaugliai, užsiima tokiais ,,žygiais“. Pasuko ne į tą kelią, klaidžioja tamsybėse. Vogti – tai dar nereiškia, kad paimti ne savo daiktą. Galima pasisavinti mintį, idėją, svajonę, žodį. Informaciniame amžiuje kalbama apie plagiatorius – tai irgi  vagystė. Viešojoje erdvėje netgi įstaymas saugo asmens autorines teises. Už kiekvieno žodžio ar minties yra žmogaus triūsas. Paėmęs ar panaudojęs jį kaip savo, paniekini tą žmogų, atimi iš jo kūrybą, optimizmą, net laiką, kurį jis išeikvojo, kad galėtų sukurti savo šedevrą. Belieka tik atsidusti  Kristijono Donelaičio žodžiais: ,,Ale, žmogau, žmogau!“ Kada bus atlyginta skriauda?
 
Aštuntajam Dievo įsakymui nusižengiame apkalbėdami, šmeiždami, pataikaudami. Tai rodo mūsų tuštybę. ,,Melo kojos trumpos“, – byloja liaudies išmintis. Ankčiau ar vėliau išaiškės netiesa, o mums patiems bus nemalonu, kad praradome pasitikėjimą. Melas smerkiamas, nes jis išniekina žodį, iškreipia tiesą, sumenkina žmogaus orumą. Viešpats Kalno pamoksle mokė: ,,Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, o ,,Ne“, jeigu ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 37). Labai gerao šią tiesą išaiškino dvasininkas: apkalba yra tada, kai  kitas asmuo apšmeižiamas, stengiantis  išaukštinti save, pasirodyti geresniam. Morališkai tai yra negražu, nes su tokiu žmogumi nesinori bendrauti. Jeigu kas pasakė savo paslaptį, tai ir negalima išplepėti, ji neturi tapti vieša paslaptimi. O dėl kurioziškų situacijų, kurias norime kartais aptarti ir aptariame? Gal iš jų galima pasimokyti, kaip nederėtų elgtis, gal ir save ,,pagauname“, kad panašiai esame darę? Visi esame panašūs, bet visgi norime kažkuo praaugti kitus, būti pranašesni. Šiuo atveju gal geriau yra  pabūti vienam su savo mintimis ar malda. Tik pats žmogus gali atsakyti į savo pačio klausimus. Gyvenimas toks trumpas, o mes vis skubame  ir vis dairomės į kitų kiemus, namus, butus, aptarinėjame. Argi nekeista? Reikėtų branginti kiekvieną Dievo duotą minutę, kurią galime paaukoti savo aryimiesiems. O kaip dažnai jiems pasakome: ,,Neturiu laiko“. O kur tas laikas dingo? Liežuvis jį atima.
 
Devintajam Dievo įsakymui nusikalstama geismu, aisromis. ,,Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28). Nusižengiame žvilgsniu, mintimis, žodžiais, veiksmais. Geidulingas žvilgsnis jau  išduoda esant netyrą žmogaus širdį, miglotas negeras mintis. Žvilgsnis klysta ten, kur nėra drovumo. Jaunoms mergaitėms reikėtų daugiau pagalvoti apie savo aprangą, jos derėtų  elgtis santūriau, kukliau. Jaunai mergaitei  gamta nepašykštėjo grožio, todėl kosmetinių priemonių nelabai ir tereikia. Deja, šiandienos pasaulyje jau kažin ar besurasime paauglę, kuri nesigražintų. Šis įsakymas labai tinka sutuoktiniams. Tik tada šeima bus graži ir stipri, jei sugebėsime įžvelgti daug ką gražaus sutuoktinio  viduje kas dieną, jei nesiviliosime neištikimybe, nesižavėsime, nepasiduosime  nepadorioms svajonėms. Šiandien santuoka ne visada kuriama iš meilės. Gal todėl ji tokia trapi… Jeigu mes, tėvai, nusivylėme, padarėme klaidų, neleiskime jų kartoti savo vaikams. Aiškinkime sūnums ir dukroms, rodykime pavyzdžiais, kokia svarbi yra dvasinė meilė, abipusis ryšys, pasitikėjimas. Tegul mūsų vaikai neklumpa, susižavėję geiduliu, aistra, menkaverčiais blizgučiais. Tik vėl klausimas: ,,Ar jie paklausys?“ Kiekvienas neša savo gyvenimo naštą, daro savo klaidas ir pats jas taiso, už jas atsako. O taip norėtųsi…
 
Dešimtasis Dievo įsakymas smerkia turto godumą, pavydą, gobšumą, savanaudiškumą. Lietuvių patarlė byloja: ,,Sotus alkano neužjaučia“. Kaip dažnai šią tiesą patiriame savo kelyje. Tie, kurie statosi gražiausius rūmus, dažnai nemato šalia savęs vargstančio. ,,Mačiau dar kitą pavyzdį rūko po saule – vienišą žmogų be jokio  bičiulio, be sūnaus ir be brolio. Tačiau visam jo triūsui nėra galo, ir jo akys nepasisotina turtais“ (Koh 4, 7-8). Kaupiant turtus kartais užmirštami dvasios reikalai. Kenčia ir pats žmogus, nes jo širdis pavydi, šykšti, surambėjusi.  Nuo geismo einama prie veiksmų: plėšikavimo, sukčiavimo, vagysčių. Pavydas, gobšumas nepuošia žmogaus, sėja nepasitikėjimą. Su tokiu kitam bendrauti sunku. Ką patys susikuriame, uždirbame savomis rankomis – tai brangiausia. Neturinčiam reikia duoti, prašantį sušelpti, nes Dievas visiems siunčia malonių ir nelaukia atlygio, tik nori, kad vieni kitus matytume: ,,Palaiminti turintys vargdienio dvasią“ (Mt 5, 3). Laikui einant  keičiasi ir požiūris į neturinčiuosius. Ne visada turtingas žmogus yra nedoras.  Daug pažįstu žmonių, kurie  darbštumu  susikuria gerovę. Tinginiai dažniausiai moka skaičiuoti kitų laiką, pinigus, bet nemoka patys dirbti.  Gal reikėtų atidžiau vertinti ir  vargetas? Kodėl jie neturi? Gal kaltas gyvenimo būdas? Žinoma, visada yra išimčių.
Visus Dievo įsakymus Jėzus apibendrina vienu sakiniu: ,,Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19, 19) ir primena, kad didžiausias įsakymas: ,,Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37). Visas įstaymas remiasi meilė. Ji nežemiška, graži. Meilė taurina žmogaus vidų, suteikia šilumos bendraujant, sulaiko nuo nuodėmės. Žmogui šiandien labiausiai  trūksta meilės. Visi žinome Dievo įsakymus, bet dažnai juos pažeidžiame. Gal dar čia nėra pats baisiausias dalykas. Kur kas baisiau, jeigu  klaidų netaisome… Nors trumpą valandėlę reikai pamąstyti apie savo laikinumą, apie beprasmį laiko leidimą, tuščią garbę. Gal taptume šviesesni?
Marija Gustainienė