Didesnei Dievo garbei

JėzusTikėjimas Dievu yra dinamiškas, nes Dievą, jo didybę ir meilę iškart suvokti ir priimti neįmanoma. Dievas visada didesnis (lot. Deus semper maior), nei žmonės gali įsivaizduoti. Kad jį pažintum, pamiltum ir juo sektum, reikia viso gyvenimo.
Anot Ignaco, žmogaus tikslas yra garbinti Dievą, kitaip sakant, paklusti jo valiai. Dievo valią geriausiai vykdė jo Sūnus Jėzus Kristus, žmonėms duodamas tikro gyvenimo pavyzdį. Apaštalas Paulius ragina: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis nusižemino, tapdamas klusnus…” (Fil 2, 5. 8).  
Dievo garbė atsiskleidžia per žmogaus nusižeminimą, nuoširdumą ir paprastumą. Tuomet žmogus labiausiai atskleidžia Dievo atvaizdą, pagal kurį buvo sukurtas. Dievas gerbia žmogaus laisvę, todėl jis apsireiškia, kai žmogus laisvai Dievui atsiveria, taip teikdamas Dievui garbę ir paklusdamas jo valiai. Didesnė garbė Dievui – viso žmogaus gyvenimo patikėjimas Jam. Didesnės Dievo garbės ieškojimas turi tapti gyvenimo būdu ir viso gyvenimo užduotimi. Jėzus apie tai yra pasakęs: „Ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Dievo karalystės ir jo teisumo ieškojimas skatina suvokti, kas Dievui garbės neteikia. Šv. Ignacas pasakytų, kad reikia atpažinti dvasias. Jis tai darė tirdamas savyje kylančias nuotaikas, mintis ir kitus dvasios poslinkius, juos pavadindamas paguoda, įkvėpta gerosios Dvasios ir vedančia prie Dievo bei jo garbės, irnepaguoda, įkvėpta blogosios dvasios ir vedančia tolyn nuo Dievo. Mes turėtume rinktis pirmąją.
Apie būtinybę viską daryti „didesnei Dievo garbei“ kalbama ir Šventajame Rašte. Apaštalas Paulius paaiškina, kas Dievui teikia garbę: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei. Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo Bažnyčios, šitaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, ieškodamas ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Kor 10, 31–33).
Kitoje vietoje apaštalas kalba apie tai, kad Dievas mus išsirinko šventumui savo garbei. Jis paskyrė mus įsūniais ir paveldėtojais, apdovanojo savo malone ir paskelbė savo valią, kad tokiais ir pasiliktume jo garbei (plg. Ef 1, 1–14).
Pats Dievas sušvito mūsų širdyse, kad pažintume jo šlovę, spindinčią Kristaus veide. Esame tik moliniai indai, bet Dievo nuolat stiprinami (plg. 2 Kor 4, 5–15).
Dievui garbę teikia, kai kalbame kaip jis ir tarnaujame jo galia: „Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui. Jam garbė ir galybė per amžių amžius! Amen.“ (1 Pt 4, 11).
Dievui garbę teikia ir jo valios, iš kurios kyla tiesa, vykdymas. Kas veikia pagal Dievo valią, ieško Dievo garbės. Jėzus kalbėjo: „Kas nori vykdyti Dievo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos. Kas iš savęs kalba, ieško savo garbės. O kuriam rūpi jo Siuntėjo šlovė, tas tiesiakalbis, ir nėra jame neteisybės” (Jn 17, 16–18).
Doras žmogaus gyvenimas ir kitus skatina teikti Dievui garbę: „Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).
 
www.jesuit.lt