Didingas ženklas

MarijaJėzus, Dievo Sūnus, anot šv. Pauliaus, gimęs iš moters (Gal 4, 4), buvo duotas pasauliui per tą ypatingą moterį, kurią kai kas atpažįsta Apreiškimo aprašyme. Ta nuostabi moteris yra Marija, Stebuklingoji, nepadariusi jokio stebuklo. Jinai – tas Dievo atsakymas – nėra nieko pareiškusi, nėra kalbėjusi. Ji nepaliko jokio rašto, jokio testamento. O ne, paliko. Jėzų Kristų! Marija – Dievo Motina. Štai vienintelis Mergelės garbės titulas. Tai viskas. Kristus – Marijos buvimo prasmė. Vienintelis jos gyvenimo turinys.
Tarp jos tikrosios reikšmės ir reikšmės, kuri jai priskiriama, yra daugelis krikščionybės amžių, kurie stengiasi ją kiek tik įmanoma labiau išaukštinti. Marija žūsta po tų visų titulų ir karūnų svoriu. Ji yra Tarpininkė, Guodėja, Išganymo bendrininkė. Ji – Karalienė visokiausių dalykų: pasaulio, kunigijos, misijų, šventos kūdikystės. Globėja visų, ar bemaž visų katedrų, šimtų vienuolinių kongregacijų, tūkstančių draugijų ir "Marijos vaikų" būrelių. Kai romantiškąją Madoną ima spalvinti, ji virsta barokiškąja. Baroko menas, be galo plepus, galop pavirsta dekadansu. Marija taip užgožta visokiausių "pamaldumų", kad nematyti jos tikrojo veido. Tais visais stebuklingais medalikėliais ir ypatingais pamaldumais Mariją norėta paversti ypatinga priemone pasiekti Dievą. Per Mariją pas Jėzų.
Sakyti, jog Marija tikėjimo kelyje yra – yra teisinga. Tačiau tai nereiškia, kad ji yra tik priemonė. Ar tos kalbos apie Mariją, kad ji yra geriausia priemonė "eiti pas Jėzų" negali kitiems, nepažįstantiems Mergelės paslapties, sudaryti įspūdžio, kad, einant pas Dievą, yra reikalinga "protekcija"? Man labiau patiktų sakyti, kad Marija tikėjimo kelyje yra. Šis buvimas primena laisvą susitikimą. Marija neprimeta savo tarpininkavimo. Kas norima pasakyti, šaukiantis Marijos "nuolatinės pagalbos Motinos" titulu? Visai paprastai: Marija gali mums kažką padaryti. Tarp dangaus ir žemės prarajos nėra, Dangus yra tas bendrumo būvis, kuriame kūriniai gali vieni kitiems kažką padaryti. Kadangi tarp tų kūrinių yra ir Marija, akivaizdu, kad Bažnyčios tikėjimui kažin ko trūktų, jei krikščionys nepripažintų to nuostabaus solidarumo, kuris vadinasi "užtarimas". Žmonių tikėjimas yra neklaidingas. Tai ne niekis nuo amžių kartoti: Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą.
Marijos buvimo veiksmingumas mums yra kaip sakramentas. Man labiau patiktų kalbėti apie "Mergelę Sakramentą", negu "Mergelę priemonę". "Mergelė Sakramentas" paprasčiausiai reiškia, jog tuo veiksmingo buvimo ženklu Marija mums apreiškia Dievo stebuklus. Būdama jau Prisikėlusiojo garbėje, nematoma, ji yra naujojo pasaulio liudytoja. Malonėmis apdovanotoji – ji yra tobulai graži. Argi gražumas nėra malonė?
Mergelės gražumas mus domina, nes grožis duodamas dovanai. O kas yra tikėjimas, jei ne dovana? Marijos gražumas sudaro palankią dirvą mūsų tikėjimui. Akivaizdu, jog stebėtis, kad Marija yra graži, nereiškia sakyti, kad  jos akys yra gražesnės negu mūsų. Marijos grožis neturi nieko bendro su grožio karalienių konkursais. Marija, pagirta tarp moterų, yra graži dėl to, kad Dievas sudėjo į ją visą savo meilumą. O Marija su savo grožiu pasilieka nuošaly, kad parodytų mums Dievą, nuo savo Prasidėjimo iki Dangun Paėmimo, ir byloja, jog svarbiausia yra Dievas.
 
Pagal Pierre Talec "Ką mes tikime"