Didysis Ketvirtadienis (Paskutinės vakarienės Mišios)

Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“.  Jn 13, 1-15

Evangelijos komentaras

Pirmųjų amžių krikščionys, švęsdami Didįjį Ketvirtadienį, plaudavo vieni kitiems kojas, ir tai buvo vienintelė tos dienos liturgijos apeiga. Nepaprastai svarbu, kad Eucharistijos įsteigimo dieną Bažnyčioje šv. Mišių metu būtų atliekama kojų plovimo apeiga. Šią dieną pravartu yra iškelti sau tokius klausimus: Koks galiausiai turinys slypi Jėzaus ištartuose žodžiuose: „TAI darykite mano atminimui?“ Ar tik tai, kad mes aukotume šv. Mišias? Ar, kad Eucharistija pažadintų mumyse tai, kam buvo įsteigta? Ar kalbama yra tik apie apeigas? Jei taip, kodėl tuomet evangelistas Jonas nepateikė įprastinių Perkeitimo žodžių, kuriuos randame pas kitus evangelistus?

Akivaizdu, kad čia slypi kur kas daugiau nei apeigos. Eucharistija turi įgalinti žmogų radikaliai naujam santykiui su artimu – tarnystės santykiui. Jei nėra tokio perkeitimo, jei nėra tarnystės – nėra Eucharistijos, nėra Viešpaties Atminimo, Mišios tampa karikatūra. Apie tokias Mišias rašo apaštalas Paulius pirmame laiške Korintiečiams (plg. 11,20–34): Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės. Suprask, tai, ką jūs švenčiate, nėra Eucharistija. Yra konsekruota duona, yra konsekruotas vynas, bet Eucharistijos nėra.

Sakramentai, tame tarpe ir Eucharistija, nėra magija. Dievas neprievartauja mūsų valios; Jis veikia tiek, kiek mes Jam atsiveriam. Privalo būti ryšys tarp sakramentų ir juos švenčiančių žmonių gyvenimo. Todėl evangelistas Jonas potencialiems Eucharistijos dalyviams liepia įsiminti ne Perkeitimo žodžius, bet kojų plovimo ženklą.

Ar suprantate, ką jums padariau?

Kun. Vladimir Solovej