Didžioji Velykų liturgija

GavėniaGavėnia yra skirta parengti ir katechumenus (besiruošiančius tapti krikščionimis), ir visus tikinčiuosius švęsti Velykų slėpinį. Katechumenai išrinkimo apeigomis, ištyrimu ir katecheze parengiami švęsti įkrikščioninimo sakramentus; tikintieji, dėmesingai klausydami Dievo žodžio ir atsidėdami maldai, atgaila rengiasi atnaujinti Krikšto pažadus Velykų naktį.
 
Verbų (Viešpaties kančios) sekmadienis
 
Verbų (arba Viešpaties kančios) sekmadienį prasideda Didžioji savaitė, kuri sujungia Kristaus karališkojo triumfo pranašystę ir Jo Kančios paskelbimą. Tai neatskiriama Kristaus ir mūsų gyvenime. Į garbę pereinama per kančią.
Viešpaties įžengimo į Jeruzalę atminimas pagal senovinį paprotį švenčiamas iškilminga procesija: tikintieji giesmėmis ir gestais atkartoja žydų vaikus, išėjusius pasitikti Viešpaties ir giedojusius Jam „Osana”. Procesija rengiama tik vieną kartą prieš gausiausiai lankomas Mišias, net jei tai šeštadienio ar sekmadienio vakaras. Procesijai tikintieji susiburia gretimoje bažnyčioje ar kitoje tinkamoje vietoje atokiau nuo bažnyčios, į kurią eis procesija. Šioje procesijoje tikintieji nešasi palmių ar kitokių medžių šakeles, kurios palaiminamos, o paskui saugomos namuose ir primena tikintiesiems Kristaus pergalę, kurią šventėme Verbų procesijoje.
Ypač iškilmingai šiandien perteikiamas Kristaus Kančios pasakojimas. Jis gali būti giedamas ar skaitomas tradiciškai, tai yra trijų skaitovų, atliekančių Kristaus, pasakotojo ir liaudies vaidmenis. Kančios istoriją perteikia kunigai, diakonai arba pasauliečiai skaitovai.
 
Krizmos Mišios
 
Vyskupas ir jo presbiteratas (tai yra visa kunigų kolegija) vyskupijos Katedroje švenčia Krizmos Mišias. Šitaip išreiškiama kunigų bendrystė su savo vyskupu vienintelėje Kristaus kunigystėje ir tarnystėje. Mišiose paruošiama šventoji Krizma (kvapnus aliejus, gaunamas sumaišius aliejų ir balzamą) ir palaiminami kandidatų į krikščionis katechumenų ir ligonių aliejai, kunigai atnaujina savo kunigystės pažadus. Koncelebruojantys su vyskupu kunigai susirenka į šias Mišias iš įvairių vyskupijos vietų, parodydami, jog yra vyskupo liudytojai ir bendradarbiai paruošiant Krizmą, panašiai kaip yra jo pagalbininkai ir patarėjai kasdienos tarnystėje.
Krizmos Mišios švenčiamos Didžiosios savaitės ketvirtadienio ryte. Tačiau jei tą dieną susiburti su vyskupu sunku, galima nukelti į kitą dieną, esančią arti Velykų datos. Nauja Krizma ir katechumenų aliejus naudojamas Velykų naktį švenčiant įkrikščioninimo sakramentus.
Labai prasminga, kad iš Katedros pargabenti šventieji aliejai visos bendruomenės būtų priimami parapijos bažnyčiose prieš Viešpaties vakarienės Mišias. Šitaip mokomės patepimo Krizma ir šventaisiais aliejais prasmės krikščioniškajame gyvenime.
 
Didysis Velykų tridienis
 
Didžiausius žmonių atpirkimo slėpinius Bažnyčia kasmet švenčia nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių iki Prisikėlimo sekmadienio Vakarinės maldos. Šis laikas vadinamas „Nukryžiuoto, palaidoto ir prisikėlusio Kristaus tridieniu”. Jis vadinamas „Velykų tridieniu”, nes sudabartinamas ir įgyvendinamas Velykų slėpinys, tai yra Viešpaties perėjimas iš šio pasaulio pas Tėvą. Švęsdama šį slėpinį liturginiais ir sakramentiniais ženklais Bažnyčia vienijasi su savo Sužadėtiniu Kristumi.
Per pirmąsias dvi Tridienio dienas tęsiamas šventas Velykų pasninkas, kurio metu pagal pirminę tradiciją Bažnyčia pasninkauja, nes „iš jos atimtas Sužadėtinis”. Didįjį penktadienį visur dera laikytis pasninko ir abstinencijos; rekomenduojama pratęsti pasninką ir Didįjį šeštadienį, kad Bažnyčia pakilia ir atvira dvasia ateitų į Prisikėlimo sekmadienio džiaugsmą.
Bažnyčia labai pageidauja, kad mažos vienuolinės bendruomenės, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, dalyvautų Velykų tridienio šventime didesnėse bažnyčiose. Ten, kur neįmanoma suburti pakankamai dalyvių, ministrantų ir giedotojų, Velykų tridienio apeigos nešvęstinos; tada tikintieji susiburia kokioje nors didesnėje bažnyčioje. Tada, kai keletas mažų parapijų yra patikėtos vienam kunigui, jų tikintiesiems irgi derėtų burtis pagrindinėje bažnyčioje ir ten dalyvauti apeigose.
 
Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišios Viešpaties vakarienės atminimui
 
Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių šventimu Bažnyčia pradeda Velykų tridienį ir atmena Paskutinę vakarienę. Visas dėmesys skiriamas tose Mišiose iškiliai minimiems slėpiniams: Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui, taip pat Viešpaties duotam broliškos artimo meilės įsakymui.
Bendruomenių vadovai vyskupai ir kunigai mazgoja kojas savo bendruomenės vyrams pažymint Kristaus tarnystę ir meilę. Jis juk atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“. Toks juk ir vyskupo bei jo kunigų uždavinys bendruomenėje. Atnašų procesijoje nešamos vargstantiems skirtos aukos, taip pat kaip atgailos vaisiai surinktosios gavėnios metu. Šitaip atsiliepiame į Viešpaties meilės įsakymą. Labai dera, kad diakonai ar specialieji tarnautojai Komunijos momentu nuo altoriaus imtų Eucharistiją nešti ligoniams ir neįgaliesiems, priimantiems ją namuose. Šitaip ligoniai gali artimiau jungtis su Eucharistiją švenčiančia Bažnyčia. Po liturgijos Švenčiausiasis Sakramentas pernešamas į asketiškai papuoštą koplyčią ar kitą tinkamą vietą, kuri nuteiktų maldai ir meditacijai. Visi kviečiami nakties dalį praleisti bažnyčioje adoruojant iškilmingai laikomą Eucharistinę duoną, kuri kaip Komunija bus dalijama Didžiojo penktadienio liturgijoje. Nuo vidurnakčio adoruojama be išorinio iškilmingumo, nes prasideda Viešpaties kančios diena. Norisi pastebėti, kad šis Eucharistijos pernešimas kai kur suprantamas kaip Jėzaus kalėjimo ar laidotuvių vaizdavimas. Tai – klaidinga.
 
Viešpaties kančios Didysis penktadienis
 
Dieną, kai „yra paaukotas mūsų Velykų Avinėlis, Kristus”, kaip sako Apaštalas, Bažnyčia, apmąstydama savo Viešpaties ir Sužadėtinio kančią ir adoruodama Kryžių, prisimena savo gimimą iš mirštančio ant Kryžiaus Jėzaus šono ir maldauja viso pasaulio išgelbėjimo. Pagal seną tradiciją Bažnyčia nešvenčia Eucharistijos. Didysis penktadienis yra visai Bažnyčiai privaloma atgailos diena, pažymima pasninku ir abstinencija. Šią dieną griežtai draudžiama švęsti sakramentus, išskyrus Atgailos ir Ligonių patepimo. Jei tą dieną yra laidotuvės, apeigos atliekamos be giesmių, be vargonų ir be varpų. Maždaug apie penkioliktą – Viešpaties mirties – valandą ar vėliau švenčiama trijų dalių Viešpaties kančios liturgija, kurioje klausomasi Dievo žodžio, pagerbiamas Kryžius, maitinamasi šventąja Komunija iš vakarykštės Eucharistijos duonos, saugotos ir adoruotos bažnyčioje.
Liturgija prasideda tyliu kunigų ir patarnautojų atėjimu prie altoriaus. Kunigas ir patarnautojai parpuola veidu žemyn. Parpuolimas yra būdinga šio penktadienio apeiga, kuri žymi žemiškojo žmogaus nusižeminimą bei Bažnyčios liūdesį ir skausmą. Išklausius Dievo žodį, pagal iš seniausių laikų perduotą tekstą ir formą, atliekama Visuotinė malda. Tiek savo eiliškumu, tiek intencijų platumu, ji yra pavyzdys visų metų Bažnyčios maldai. Taip išreiškiama visuotinė Kristaus, prikalto ant Kryžiaus dėl viso pasaulio išganymo, kančios vertė. Paskui pagerbiamas Kryžius: kunigas kviečia pagerbti Kryžių, jis atidengiamas, tikintieji išreiškia pagarbą giesme, pagarbia tyla, priklaupimu. Svarbiausias šių apeigų elementas yra asmeninis Kryžiaus pagerbimas. Visiems pagerbus Kryžių, altorius parengiamas Komunijai. Maitinamės Eucharistine duona iš vakarykštės Eucharistijos. Po Komunijos likusi duona suvalgoma arba išnešama į parengtą vietą už bažnyčios. Bažnyčioje nelieka net Eucharistinės duonos. Šitaip parodoma visa Kristaus mirties baisybė. Labai prasminga, kad šiandien liturgija visiškai nenumato persižegnojimo. Liturgija baigiama palaiminimu, išsiskirstoma tyloje, paliekama pinigų auka Jeruzalės miestui. Šiandien pinigais su Viešpaties kančios ir mirties miestu dalijasi visi krikščionys. Bažnyčioje parengiama tinkama vieta Viešpaties Kryžiui, kad tikintieji galėtų jį pagerbti ir pabučiuoti, susikaupti meditacijai.
 
Didysis šeštadienis
 
Didįjį šeštadienį Bažnyčia budi prie Viešpaties kapo, apmąstydama Jo kančią ir mirtį bei nužengimą į pragarus ir malda bei pasninku laukdama Viešpaties prisikėlimo. Tikinčiųjų pagerbimui bažnyčioje gali būti išstatomas nukryžiuoto, kape besiilsinčio arba nužengusio į pragarus Kristaus, taip pat skausmingosios Motinos atvaizdas. Šią dieną Bažnyčia griežtai susilaiko nuo Mišių aukos. Šventąja Komunija maitinami tik mirštantieji.
 
Viešpaties Prisikėlimo (Velykų) sekmadienis
 
Velykų sekmadienis švenčiamas dviem liturgijomis – naktį ir dieną.
Budėjimas šventąją Velykų naktį
 
Pagal seniausiąją tradiciją ši naktis yra „budėjimas Viešpaties garbei” ir šią naktį švenčiama Vigilija (lot. budėjimas), kaip sako Tradicija, „visų šventųjų Vigilijų motina”, primenanti šventąją Viešpaties prisikėlimo naktį. Šią naktį Bažnyčia budėdama laukia Viešpaties prisikėlimo ir švenčia įkrikščioninimo sakramentus. Velykų vigilija prasideda nusileidus saulei ir baigiasi nesubrėškus rytui. Žydai visą naktį budėdami laukdavo Viešpaties perėjimo ir išlaisvinsiančio juos iš faraono vergijos. Šitokia kasmetė žydų Velykų vigilija buvo tikrosios Kristaus Paschos, tikrojo išlaisvinimo nakties provaizdis. Bažnyčia nuo pat pradžių, ypač šia nakties Vigilija, švęsdavo kasmetinę Paschą, iškilmių iškilmę. Kristaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimo ir vilties pamatas; per krikštą ir sutvirtinimą esame įskiepyti į Kristaus Velykų slėpinį: su juo mirę, palaidoti ir prikelti, su juo ir karaliausime. Vigilija taip pat yra Viešpaties atėjimo laukimas.
Velykų vigiliją sudaro keturios dalys: po Žiburių apeigų ir Velykų šlovinimo (tai pirmoji Vigilijos dalis) Bažnyčia apmąsto stebėtinus darbus, kuriuos Dievas nuo pradžios nuveikė žmonių labui (Žodžio liturgija arba antroji dalis); tada Bažnyčia priima naujus per krikštą gimusius narius (trečioji dalis) ir kartu su jais pakviečiama prie Viešpaties jai parengto stalo, kuris yra Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimas (ketvirtoji dalis).
Liturgija prasideda prie netoli bažnyčios paruošto laužo ugniai palaiminti. Laužo liepsna turi būti tokia, kad iš tikrųjų išsklaidytų tamsą ir nušviestų naktį. Parengiama Velykų vaško žvakė. Ji, kasmet nauja, didelė bei puošni, primena, jog Kristus yra pasaulio šviesa. Priekyje nešant Velykų žvakę – paschalą, tikintieji iškilmingai įeina į bažnyčią. Kaip Izraelio sūnūs naktį ėjo vedami ugnies stulpo, taip krikščionys eina įkandin prisikėlusio Viešpaties. Paschalo liepsna tolydžio perduodama uždegant budėjimo dalyvių rankose laikomas krikšto ar kitas žvakes. Šitokioje rankose laikomų žvakių šviesoje diakonas gieda iškilmingą Velykų šlovinimą, kuriame poetiškai apgiedamas visas Velykų slėpinys išganymo istorijoje. Antrąją Vigilijos dalį sudaro skaitymai iš Šventojo Rašto. Taip primenami šlovingi išganymo istorijos darbai. Juos apmąstome tylos pauzėmis, psalmių bei maldų giedojimais. Apeigose numatomi septyni skaitiniai iš Senojo Testamento, Įstatymo ir Pranašų – tai yra seniausia tiek Rytų, tiek Vakarų tradicija – ir du skaitiniai iš Naujojo Testamento – iš apaštalo laiško ir Evangelijos. Taip Bažnyčia, „pradėdama nuo Mozės ir primindama visus pranašus”, aiškina Kristaus Velykų slėpinį. Vadovaujantis pastoraciniais motyvais skaitinių skaičių galima sumažinti; tokiu atveju turi išlikti bent trys skaitiniai iš Senojo Testamento, Įstatymo ir Pranašų knygų; visuomet skaitomas Išėjimo knygos 14 skyrius ir giedama ten esanti giesmė. Po Senojo Testamento skaitymų giedamas himnas „Garbė Dievui aukštybėse”, priklausomai nuo vietos papročių, skambinama varpais. Taip pereinama prie Naujojo Testamento skaitymo. Perskaitomas apaštalo mokymas apie krikštą, kuris įskiepija mus į Kristaus Velykų slėpinį. Po to visi atsistoja, ir kunigas tris kartus gieda „Aleliuja”, kurio Bažnyčia negiedojo visas 40 gavėnios dienų. Galiausiai, kaip visos Žodžio liturgijos viršūnė, skelbiamas Viešpaties prisikėlimas iš Evangelijos. Trečioji Vigilijos dalis yra Krikšto liturgija. Šiuo sakramentu švenčiamas Kristaus ir mūsų perėjimas – Pascha – Velykos. Tai aiškiai išreiškiama tose bažnyčiose, kuriose yra krikštyklos, o dar labiau, kai yra įkrikščioninami suaugusieji ar krikštijami kūdikiai ir vaikai. Parapijų bažnyčiose laiminamas Krikšto vanduo, atnaujinami krikšto pažadai laikant rankose degančias krikšto žvakes. Po to šlakstoma vandeniu: taip veiksmais ir žodžiais primenamas mūsų krikštas. Eucharistijos šventimas sudaro ketvirtą Vigilijos dalį ir yra jos viršūnė, kadangi Eucharistija tikriausia prasme yra Velykų sakramentas, Kryžiaus aukos atminimas ir prisikėlusio Kristaus buvimas čia ir dabar, įkrikščioninimo užbaigimas ir išankstinis gėrėjimasis amžinosiomis Velykomis.
 
Velykų diena
 
Velykų dienos Mišios švenčiamos su ypatingu iškilmingumu. Per atgailos aktą šlakstomasi Vigilijos metu palaimintu vandeniu. Tuo pačiu vandeniu pripildomi indai tikinčiųjų pasišlakstymui bažnyčios prieangyje. Prie skaitymų pakylos – ambonos, ar prie altoriaus dega Velykų žvakė. Pasibaigus Velykų laikui ši žvakė pagarbiai saugoma krikštykloje, kad švenčiant Krikštą nuo jos būtų uždegamos krikštijamųjų žvakės. Laidotuvių liturgijoje Velykų žvakė statoma netoli karsto, tuo parodant, jog krikščionio mirtis yra jo perėjimas – Pascha. Velykų dienos šventimas baigiamas vakarine Krikšto malda, kurios metu giedant psalmes procesija einama į krikštyklą – vietą, kurioje kiekvienas krikščionis patiria Kristaus ir savo Velykas.
 
Kun. Artūras Kazlauskas