“Dievas – Gailestingumo Tėvas tesuteikia tau atleidimą ir ramybę”

IšpažintisGeroji mesijinės ramybės naujiena
 
Atgailos sakramentas yra didžioji prisikėlusio Kristaus dovana Bažnyčiai. Velykų dieną, kai išsigandę apaštalai drebėjo prie užrakintų durų, jiems pasirodė Viešpats ir prabilo į juos. Kristaus kančios metu parodę savo silpnumą, jie iš Jėzaus išgirdo paguodos ir atleidimo žodį: “ ‘Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu”. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: “Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos (Jn 20, 21-23)”.
Viešpaties ramybės ir atleidimo žodis nuolat skaistina Bažnyčią, kad ji galėtų stoti prieš jį “be jokios dėmės ir raukšlės” (Ef 5, 27). Bažnyčia Kristaus pavedimu ir Jo galia atlieka tarp savo narių sutaikinimo misiją ir skelbia veiksmingą ramybės žodį: “Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu”. Kristaus pasiuntinybė buvo atskleisti Tėvo meilę. Sakramentinis ramybės žodis teikia galimybę sugrįžti net po mirtinos nuodėmės, per jį patiriame Dievo troškimą vėl mus priglausti. Pranašas Ezechielis pasakoja apie išdžiūvusius kaulus, kuriuos Dievas atgaivina (plg. Ez 37, 1-10). Dievo Dvasia teikia gyvybę, grąžina gyvenimą. Kunigas Atgailos sakramento metu skelbia žodį, kuris taip pat atgaivina. Tai Geroji Naujiena kiekvienam nusidėjėliui.
Priimantys Atgailos sakramentą turi sąmoningai suprasti galingą Kristaus ir jo Bažnyčios veikimą. Svarbiausias dalykas – ne ką mes darome, o ką daro Jėzus. Jis atleidžia nuodėmes! Tai turėtume pajusti ir išpažintyje. Atgailos sakramentas yra veiksmingas Dievo žodžio paskelbimas, kuris gali pakeisti gyvenimą. Penitento ištvermė laikantis gėrio labiau priklausys nuo per sakramentą patirto džiaugsmo, negu nuo tyrinėjimo, susijusio su materialiu integralumu. Nieko nėra svarbiau, kaip visus vesti į šį Viešpaties džiaugsmą.
 
Asmeninis susitikimas su Viešpačiu Bažnyčioje
 
Petras po išdavystės tris kartus patvirtino, jog myli Jėzų. Jis yra geriausias kunigo pavyzdys: tik tas, kuris pats nuolankiai išpažįsta savo kaltes, gali tapti geru ganytoju. Geras nuodėmklausys kartu su visa Bažnyčia taria: “Atleisk mums mūsų kaltes”.
Dievas kviečia kiekvieną žmogų, duoda jam gyvenimo užduotį. Kai žmogus atmeta šį kvietimą, nevykdo savo pareigų, jis nusideda. Nuodėmė yra laisvas Kristaus atperkančios meilės atmetimas. Ji žeidžia Viešpatį, bet žeidžia aktualiai per Bažnyčią. Kiekviena nuodėmė paliečia ne tik Kristų, bet ir Dievo tautą. Sunki nuodėmė atskiria žmogų nuo Dievo, atskiria ir nuo Bažnyčios. Bažnyčia pagal dieviškąjį įstatymą nusprendžia, ar žmogus yra vertas priimti Eucharistiją. Todėl sunki nuodėmė  yra excommunicatio. Dievo kvietimo atmetimas yra asmeninis, bet ne privatus, nes visas dovanas ir malones žmogus gauna ne vien dėl savęs, bet tam, kad galėtų kurti, statyti Kristaus Bažnyčią. Naudinga pamatyti ir pripažinti visuomeninius ir asmeninius nuodėmės padarinius.
 
Nuodėmklausio uždaviniai
 
Atleisti nuodėmes ir padėti penitentui yra du neatskiriami uždaviniai. Vien juridiško požiūrio neužtenka.
Dažnai penitentas kenčia nepajėgdamas pasitaisyti. Tokiam žmogui galima patarti: “Priimk savo įprotį kaip išbandymą”. Net jei jis neįstengia nugalėti blogo įpročio, tai visos pastangos ir maldos rodo, kad nepasisekimas kyla ne dėl blogos valios. Toks žmogus nepasisekimo skausmą gali priimti kaip kryžių, kuris, be abejo, padeda priartėti prie Kristaus, mūsų Atpirkėjo.
Nuodėmklausys, Kristaus atstovas, atkreipia penitento dėmesį į malonės veikimą ir į svarbą jos prašyti, primena, kad per krikštą jis prisikėlė naujam gyvenimui ir įsipareigojo mirti nuodėmei. Atgailos sakramentas kaip tik ir padeda vis labiau mirti nuodėmei ir atgimti malonės gyvenimui. Todėl moralinis paraginimas “Stenkis būti geresnis” turi tik antraeilę reikšmę. Svarbiau, kad penitentas matytų Dievo veikimą. Veiksmingas būdas sužadinti gailestį dėl nuodėmių – atkreipti penitento dėmesį į Kristaus kryžių, kuriame išryškėja visas nuodėmės siaubas. Kristus buvo pasmerktas ir mirė, nes prisiėmė mūsų nuodėmes.
Dievo garbinimas yra nuodėmės priešingybė. Per išpažintį tiek nuodėmklausys, tiek penitentas būtent šito ir turi siekti. Pačiam nuodėmklausiui naudinga dažnai apmąstyti, kad jis atstovauja Teisėjui, kuris yra ir Atpirkėjas. Kristaus nuosprendis mums buvo paskelbtas nuo kryžiaus ir pagrįstas jo meile.
 
Penitento pasirengimas
 
Kristaus ramybės negali patirti tas, kuris nusigręžė nuo tiesos. Nuolankus savo padėties pripažinimas – būtina ir geriausia Atgailos sakramento priėmimo sąlyga, o tuščias pasitenkinimas savimi yra blogiausias dalykas. Nuolankumas – labiausiai reikalinga dorybė, kurią būtina ugdyti. Tik tada žmogus pajėgs suprasti, kas yra nuodėmė. Todėl daugiau dėmesio reikėtų skirti ne nuodėmių skaičiui ir jų aplinkybėms nustatyti, bet padėti suprasti didžiulį nuodėmės  neteisingumą ir vargingą nusidėjėlio padėtį.
Penitentas turi būti nusiteikęs žengti žingsnį į priekį, tačiau prie jo reikia prisitaikyti, žiūrėti, ką jis gali tuo metu atlikti, ir padėti eiti į priekį. Antra vertus, jei penitentas jaučia, kad Dievas nori iš jo daugiau, nereikia gesinti jo užsidegimo. Nuodėmklausiui naudinga savęs klausti: ar penitentas stengiasi? ar jis mėgina gyventi geriau? ar nori intymiau pažinti Viešpatį? Jėzus apaštalus auklėjo pamažu, nereikalavo iš jų visko tuoj pat. Vieno iš žymiausių moralistų šv. Alfonso Liguori nuomone,  kai kada geriau nutylėti tokius dalykus, kurių tuo metu penitentas dar nebūtų pajėgus išspręsti. Nuodėmklausys, matydamas penitento nežinojimą, turėtų tik užsiminti, kad penitentas dar nesupranta daugelio dalykų ir juos turės spręsti vėliau. Negalima sakyti “viskas gerai”, bet būtina nurodyti kryptį, kad penitentas galėtų daryti pažangą. Reikia ne milimetrais skaičiuoti nuodėmės dydį, bet pamokyti, visokeriopai padrąsinti ir paraginti penitentą. Tuo tarpu iš tų, kurie gavo “penkis talentus”, pavyzdžiui, kunigų, vienuolių dera reikalauti daugiau. Jie turėtų ypač sąžiningai vykdyti savo pareigas.
 
Gailestis ir pasiryžimas
 
Iš tikro gailesčio kyla Viešpaties džiaugsmas. Nuodėmklausys turi ištirti, ar penitento gailestis yra pakankamas. Juk ir Kristus klausė: “Ar tiki?” Reikia
padėti sužadinti skausmą dėl nuodėmių, kuris veda toliau už paprastą gailesčio formulę. Padėti pažinti nuodėmes ir priminti didžiuosius gailesčio motyvus, kuriuos pateikia tikėjimas, yra  svarbiau už moralinius pabarimus.
Gailestis yra dinaminis, visuomet gali būti didesnis. Netobulo gailesčio užtenka atleidimui, bet tuo negalima pasitenkinti. Nuodėmklausys turėtų ne gąsdinti bausmėmis, bet pabrėžti pozityvius motyvus: dėkingumą Dievui ir jo šlovinimą už beribį gailestingumą.
Pasiryžimas nenusidėti priklauso nuo gailesčio. Jei penitentas negali nusikratyti nuodėmių, negali nuoširdžiai pasiryžti taisytis, neužtenka grasinti išrišimo nedavimu. Nuodėmklausys turi stengtis jo širdyje sužadinti nuoširdų gailestį dėl nuodėmių, galbūt kartu su juo sukalbėdamas spontanišką ir pritaikytą maldą. Ir čia galioja pažangos dėsnis. Žmogus turi daryti viską, ką gali, ir ištvermingai melstis dėl to, ko dar neįstengia padaryti. Nuodėmklausys gali reikalauti iš penitento ne nebenusidėti, bet stengtis daugiau nebenusidėti.
Jeigu negalima duoti išrišimo, dera penitentą paguosti ir paraginti jį prašyti Dievą jėgų atlikti tai, ko dar nepajėgia. Nusidėjėlis ateina pas Dievą iš tam tikros aplinkos ir per ilgus metus susiformavę įpročiai greitai nepasikeis. Tam reikia laiko. Bet Tėvas tuoj pat priima sugrįžusį sūnų, kuris tikrai gailisi. Jei penitentas žinos, koks džiaugsmas danguje dėl jo gailesčio, lengviau nutrauks blogus ryšius. Atgailauti pasiryžęs  nusidėjėlis dar nesuvokia visos savo padėties ir todėl neprotinga klausinėti jo tokių nuodėmių, kurių jis dar  nesupranta. Pirmiausia reikia jam padėti išsivaduoti iš aiškių nuodėmių ir ištverti gerame. Būtina raginti įvykdyti savo pareigas, bet nereikalauti to, kas viršija penitento jėgas ir supratimą.
Ilgai nebuvusiems išpažinties neskiriama didžiulė atgaila: kas norėtų sugrįžti ten, kur su juo blogai elgiamasi? Turėtų būti atsižvelgiama į penitento pajėgumą. Kartais galima taktiškai nurodyti, kad penitento kaltės dydis neatitinka skiriamos atgailos. Sūnus palaidūnas tikėjosi, kad bus priimtas kaip tarnas, o Tėvo elgesys priminė jo gerumą, kurį per ilgą atsiskyrimo laiką sūnus buvo užmiršęs. Žiedas, drabužiai, puota – kiekvieną kartą Tėvo rodoma meilė padėjo sūnui palaidūnui suprasti savo neišmintingumą ir priartėti prie Tėvo.
 
Išrišimas
 
Išrišimas yra Kristaus ramybės paskelbimas žmogui. Išrišimo žodžiai, kaip ir Mišių konsekracijos formulė, ne tik ženklina, bet ir įvykdo tai, kas jais pasakoma. Čia gali būti naudingi kai kurie patarimai.
Kai abejojama, visada reikia vadovautis prielaida penitento naudai. Jei vis dėlto dėl kokios nors priežasties negalima duoti išrišimo, reikia suteikti galimybę penitentui tą trūkumą ištaisyti.
Jei išrišama sub conditione, apie tai būtinai pasakoma ir išsiaiškinama, ar jis supranta, ką  toks išrišimas reiškia.
Anksčiau žmogus galbūt labiau buvo spaudžiamas aplinkinių atlikti  išpažintį. Šiandien, jei ateina priimti Atgailos sakramentą, reikia manyti, jog tai daro tikrai gera valia. Jei atrodytų priešingai, vis tiek dera elgtis su juo bičiuliškai, padrąsinti: “Jūs jau parodėte gražias pastangas, atėjote čia. Jei leisite, jums padėsiu”. Jei nors kiek matyti geros valios, būtina parodyti atlaidumą, juk gera valia – viena svarbiausių išrišimo sąlygų.
Jei žmogus visiškai nesisaugo nuodėmės ir nieko nedaro, kad išvengtų jos, po keleto išbandymų derėtų parodyti ryžtingumą. Kai niekas nepadeda, išrišimas atidedamas. Jei žmogus visiškai neparodo, kad tikrai gailisi, jam negalima dovanoti Viešpaties ramybės. Toks ženklas gali būti sunkios atgailos priėmimas, pavyzdžiui, per tam tikrą laikotarpį sukalbėti specialią maldą. Jei penitentas jaučia neapykantą kitam, reikėtų sukalbėti kartu su juo gailesčio aktą. Reakcija į sunkios atgailos skyrimą gali parodyti, ar penitentas turi gerą valią ar jos neturi.
Kartais galima tiesiog pasakyti: “Gaila, bet nematau jūsų geros valios”. Paaiškinti, kad išrišimas be tinkamo nusiteikimo nieko neduoda. Tačiau psichologiškai visuomet geriau išrišimą “atidėti”, negu jo “neduoti”. Kad  penitentas grįžtų tinkamai nusiteikęs, galima paskatinti: “Melsiuosi už jus. Leiskite palaiminti, kad Viešpats pakreiptų jūsų žingsnius į save”.
Nereikia painioti baimingumo su mandagumu ir švelnumu. Nuodėmklausys  – Dievo atstovas ir penitentas turi jausti, kad susitaiko su Tuo, kuris yra šventas.
 
Šventųjų ir nusidėjėlių Bažnyčia
 
Bažnyčia daro įtaką pasaulyje ne vien žodžiu ir liturgija. Ji yra meilės bendrija, kurioje visada yra vietos nusidėjėliui ir, kuri nuolat susiduria su  nuodėmės realybe. Savo aplinkoje turime matyti ne vien blogį, bet ir visą gėrio paveldą, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Žmogus, nematantis gėrio, kurį gauna iš kitų, yra aklas patiriamai meilei, nepripažįsta dieviškos dovanos ir yra tikrai apgailėtinas. Jis nesugeba pasinaudoti proga padaryti kitus laimingus.
Krikščionis turi įgauti imunitetą prieš pasaulyje esantį blogį. “Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas… Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją” (Ef 6, 11, 14-15).
Žmogus turi naudotis laisve, galimybe parodyti iniciatyvą, bet tai nereiškia, jog jam galima visada klysti. Svarbu, kad aplinka, kurioje jis gyvena, o ypač Atgailos sakramentas padėtų pamatyti savo klaidas.
Gailestis turėtų būti ne vien dėl to, kad nuodėmė pakenkė asmeniškai. Ji turėtų žadinti ir tai, kad nuodėmė trukdo skleistis Dievo karalystei Bažnyčioje ir pasaulyje. Todėl reikia atsiskirti net nuo to, kas mums brangu (kaip akis ar dešinė ranka), kad tik būtume ištikimi Kristui.
Nuolankiai priėmęs Kristaus ramybę, žmogus gauna pasiuntinybę savo aplinkoje, šeimoje, ekonominėje, kultūrinėje ir socialinėje srityse, taip pat  bažnytinėje bendruomenėje. Nuodėmklausiui svarbu pažinti tą aplinką, kurioje žmogus gyvena. Kur du ar trys susirenka Kristaus vardu, ten ir Kristus. Bet kur intrigos, apgavystė, pavydas – iš ten Kristus tarytum išvejamas. Žmogus gali apnuodyti savo aplinką. Laiške galatams apaštalas Paulius išvardija tokius kūno darbus (plg. Gal 5, 19-21). Šiandien apaštalas dar pridėtų polinkį viską griežtai kritikuoti, prisitaikėliškumą. Pavydas, šališkumas tiesiogiai apnuodija Bažnyčios aplinką. Net ir kai kurie  krikščionys laikosi priešingos Bažnyčiai nuomonės vienu ar kitu moralės klausimu: dėl skyrybų, neištikimybės, priešvestuvinių santykių ir kt. Jei aiškiai ir atvirai nepasisakoma prieš tokią nuomonę, ji ne tik kenkia, bet ir įsivyrauja.
Svarbiausias dalykas, kad Atgailos sakramentas neštų taiką, padarytų žmones taikos
, ramybės įrankiais šeimose, aplinkoje.
 
Išpažinties integralumas
 
Bažnyčios kanonai reikalauja, kad tikintieji išpažintų visas sunkias nuodėmes, nurodydami jų skaičių ir rūšį (kan. 988). Lengvas nuodėmes tik patariama išpažinti ir todėl negalima reikalauti, kad penitentas jas visas išpažintų.Ligoninėje, prie kitų ligonių, gali užtekti ir bendro savęs apkaltinimo ir gailesčio. Būna atvejų, kai raidiškas ir legalistinis išpažinties integralumo įsakymo laikymasis gali net pakenkti, pavyzdžiui, labai detaliai prisimenant visas mintis ir vaizdus nusidėjus šeštajam Dievo įsakymui.
Nuodėmklausys turi taip elgtis, kad penitentas po išpažinties galėtų džiugiai kartoti: “Kuo aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką man padarė?” Per daug smulkmeniškas klausinėjimas sugriauna tokią nuotaiką.
Reikėtų atsižvelgti, kaip nuodėmės rūšį skiria vidutinio išsilavinimo žmonės. Penitentui privalu išpažinti nuodėmes tik pagal supratimą, kurį turėjo, jas darydamas. Per išpažintį labai svarbu padėti formuoti sąžinę ateičiai. Psichologai nurodo, jog paprastai žmogui sunku atsiminti atliktų veiksmų skaičių, kai tai viršija septynis kartus. Ypač sunkiai nusidėjusiems nuodėmklausys turėtų padėti suvokti ir pajusti, kad jiems atsiveria nauji akiračiai.
Atgailos sakramentu nuodėmklausys turi padėti penitentui materialaus išpažinties integralumo atžvilgiu, tačiau visuomet galioja taisyklė “omne factum praesumitur recte factum”. Todėl nereikia klausinėti penitento, jei tam nėra rimtos priežasties. Kas labai retai ateina išpažinties, gali būti ir nepasirengęs. Esant reikalui galima paklausti “Ar nereikia padėti?”, “Manote, kad viską išpažinote, ar norite, kad vienu kitu klausimu jums padėčiau?” Klausimą galima formuluoti ir taip: “Ar nejautėte pagundos?” Pavyzdžiui: “Po santykių, kuriuos minėjote, ar nebuvo pagundos daryti abortą?”
Šeštasis įsakymas nėra “punctum puncti”. Kiekvienam įsakymui turi būti skiriamas tinkamas dėmesys. Svarbios yra pagrindinės pareigos, tikėjimas, viltis, meilė, religijos dorybė. Klaidinga būtų pradėti nuo klausimų apie šeštąjį Dievo įsakymą. O ir šioje srityje pirmiau reikėtų klausti, ar penitentas neturėjo neskaisčių minčių, ir tik paskui teirautis apie veiksmus. Kad žmogus išvengtų didesnės žalos, nuodėmklausys kartais neturi klausinėti, nors yra motyvų, verčiančių abejoti išpažinties materialiniu integralumu.
Vidinės nuodėmės išpažįstamos implicite su išorinėmis. Pavyzdžiui, jei žmogus dažnai apkalbinėjo, vadinasi, ir galvojo blogai. Nuodėmklausys neturi klausinėti apie tuos dalykus, kurie jau implicite išpažinti. Aplaidžiai atliekančių savo krikščioniškas pareigas penitentų kartais verta paklausti apie blogas mintis, ketinimus, ypač jei jie neišpažino jokios išorinės nuodėmės.
Jei reikia ko nors klausti, bet lieka mažai laiko, tai pirmenybė teikiama klausimams, padedantiems sužadinti gailestį, skatinantiems pasiryžimą ir dvasinę pažangą,- bet ne klausimams apie materialinį išpažinties integralumą. Nešti ramybę, raginti šlovinti Dievą už beribį gailestingumą – svarbiausia.
Jei yra pagrindas spėti, jog penitentas gyvena tokioje aplinkoje, kur yra pavojus nusidėti, galima jam pasakyti: “Neabejoju, kad gerai atlikote išpažintį. Svarbu, kad jūs dvasiškai stiprėtumėte, gyvenime būtų dvasinė pažanga. Todėl norėčiau paklausti,  ar gyvenime neturite ypatingų sunkumų, apie kuriuos norėtumėte pakalbėti?” Jei  penitentas tinkamai nusiteikęs, galima paklausti konkrečiau: “Ar negalvojate, kaip galima būtų pataisyti aplinką? Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad pažįstami ir draugai geriau pažintų tikėjimą ir dorą?” Viešoji nuomonė yra labai svarbi ir ją reikia pamažu formuoti.
 
Nuolatinis atsivertimas ir pamaldumo išpažintis
 
Blogai, jei krikščionis mano, kad neįmanoma išvengti sunkios nuodėmės. Jis turi nuolat eiti dvasinės pažangos keliu ir kartu prašyti Dievą nuodėmių atleidimo. Gyvenimas yra budėjimo laikas. Sąžinės sąskaita padeda išlikti budriems. Tikintysis turi ne tik prisiminti įsakymus, bet ir stebėti, kaip atrodo jo gyvenimas Kristaus Kalno pamokslo, Jo atsisveikinimo kalbos šviesoje. Žvelgdami į save per palaiminimų veidrodį, išvengsime tuščio pasitenkinimo savimi.
Dažna išpažintis taip pat padeda būti nuoširdesniems Dievui ir  žmonėms (plg. Jok 5, 16). Priimdami Atgailos sakramentą ne tik pasisakome, kaip nusikaltome malonės įstatymui, bet ir nuoširdžiai prisipažįstame: “Esu tik nusidėjėlis. Turiu nuolat apvalyti savo širdį, protą, valią ir budėti”. Tačiau atlikti išpažintį kas mėnesį ar savaitę ir nepripažinti savo klaidų ir trūkumų broliams, yra rafinuočiausias fariziejiškumas.
Pamaldumo išpažintis, kurioje išpažįstame lengvas arba praeityje jau išpažintas nuodėmes, nėra visiškai būtina. Lengvos nuodėmės atleidžiamos ne vien per išpažintį. Tarp daugelio kitų būdų, jos atleidžiamos ir pamaldžiai priimant Eucharistiją (D 875). Tačiau atgailos dvasios trūkumas, nesugebėjimas atsikratyti lengvų nuodėmių neleidžia mumyse išsiskleisti Eucharistijos ir kitų sakramentų vaisiams. Aišku, kad sakramentų priėmimas būtų vaisingas, reikia pagilinti ir atnaujinti atgailos dvasią. Čia gali padėti ir per išpažintį vykstantis sakramentinis susitaikymas. Be abejo, pirmykštėje Bažnyčioje nebuvo pamaldumo išpažinties, bet kitokiu būdu labai intensyviai  buvo palaikoma visų tikinčiųjų atgailos dvasia. Antra vertus, tikėjimas laikui bėgant auga ne tik teologine prasme, bet ir praktiškai.
Atgailos sakramento dvasiai ir svarbai priešinga paviršutiniškai, grynai iš įpratimo atliekama išpažintis. Tokia išpažintis, kai iš įpratimo išsakomos lengvos nuodėmės, kurių nenorime atsisakyti, ne tik mažai naudinga, bet tiesiog pavojinga.
Visais atvejais pamaldumo išpažinties priminimas negali užtemdyti tiesos, kad krikščionio tikslas yra ne Atgailos, bet Eucharistijos sakramentas, kuriam atgaila tik padeda pasirengti.
 
Pagal B. Häringo “Die grosse Versöhnung ir Das Gesetz Christi”, I parengė kun. L.V.