Dievas yra būti-su

TrejybėBažnyčia tik šventė didžius Dievo išganingus darbus visuotiniam žmonijos gerbūviui. Mes turėjome progą juos apmąstyti ir įpinti į savo gyvenimą. Dabar galime pakelti savo akis link akinančios šviesos versmės, iš kurios sklinda visi spinduliai. Žvelgdami iš krikščioniško taško, negalėtume suprasti nei sukūrimo, nei išganymo be Dievo Trejybės slėpinio. Dabar švęsime Švč. Trejybę, ją apmąstysime, pagarbinsime. Ši šventė savyje viską apima – Gimimą, Didįjį Penktadienį, Velykas, Dangun Žengimą, Sekmines – iki šiol tematėme paskiras spalvas, su šia švente esame kviečiami per skaidrią prizmę sklindančių spalvų ištisinį nenutrūkstamą spalvų spektrą.
Visų švenčių gilioji prasmė glūdi žodžiuose: „Dievas su mumis.“ Garsusis XX amžiaus teologas Hans Urs von Balthasar klausia: „Kaip galėtų Dievas būti su mumis, jei mažasis žodelis „su“ nebūtų savitas jo būčiai? Gal galėtume šį tą pasakyti apie jo ryšį su pasauliu, apie vienybę ir daugumą, absoliutą ir kūrinį ir net gilių minčių pareikštume; tačiau niekuomet nepasiektume to švelnumo su būtimi-su, kurią krikščioniškas tikėjimas mums atskleidžia.
Nuo kūrinijos pradžios žmogus ilgisi, kad Dievas būtų su juo. Kad Dievas galėtų būti su žmogum, ir net galėtų kentėti su nuodėmingu – nuo Dievo atsiskyrusiu žmogum, argi nereikėjo, kad Jis įsikūnytų? Kaip jis galėjo įsikūnyti, palikti savo amžinybę ir garbę, nenustodamas būti Dievas? Jėzus Kristus mums atskleidžia vidinę dieviško gyvenimo tikrovę: pas Dievą yra bendravimas veidas-veidan, kuris nepanaikina Dievo vienybės, bet dar labiau ją sustiprina meilėje, kurią apreiškimas vadina Šventąja Dvasia. Ji apvainikuoja dieviškojo gyvenimo būties bendravimą. Tai gražiai išsako ir šios šventės Garbės giesmė: „Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visada ir visur tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve. Tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas“.
Visa kūrinija, nors ji to ir nežinotų, gauna savo gyvastingumą iš pačiam Dieve esančios bendruomenės gyvenimo.  Pati kūrinija mums apreiškia šį slėpinį: ji skirtinga nuo Dievo, ji gera, bet neatskirta, ji bus Dvasioje suvienyta gyvenimo pilnatvėje ir kadangi esame skirtingi nuo Jo, galime būti sutverti į Jo panašumą ir mums lemta susivienyti su juo, neprarandant savo asmeniškumo – kokia gelmė šios vienybės!  Ji mūsų asmenybės neištrina.
Triasmenio Dievo malonė mus įgalina dalyvauti dieviškoje prigimtyje ir tuo pačiu palieka skirtumus tarp Dievo ir mūsų. Dieve bendrystė išsakoma, jog Tėvas duoda save, priimantis yra Sūnus, bendravimas tarp Tėvo ir Sūnaus tampa pilnutinis bendroje Dvasioje. Einant toliau: Tėvas siunčia Sūnų žmonių bendravimui. Sūnus mus veda į vienybę su Tėvu, jis tai padaro mus sujungdamas Šentojoj Dvasioj: „Jei tu pažintum Dievo dovaną! … kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“  (Jn 4, 10; 14)
 
Gediminas Kijauskas, SJ