Dieviškojo gailestingumo apreiškimas Velykų paslaptimi

Jėzus – įasmenintas Tėvo gailestingumascristo-antonello-da-messina-e1447959060218
 
Šių dienų žmogus žvelgia į pasaulį su nerimu klausdamas, ar pasaulis turi galimybę išlikti, ir kas gali išgelbėti žmoniją. O kaip Bažnyčia vertina šių dienų pasaulį ir kokią išeitį siūlo? II Vatikano susirinkimo priimta pastoracinė konstitucija Gaudium et spes įžanginėje apžvalgoje aptaria žmogaus padėtį dabartiniame pasaulyje. Pasaulio būklė rodo geresnės žmogaus ateities pasaulyje viltį: žmonija džiaugiasi turtų, išteklių ir ūkinio pajėgumo gausa, žmonės labai vertina laisvę ir ja naudojasi, tačiau ir išryškina didesnę nei bet kada grėsmę: žmonės kenčia didžiausią skurdą badą yra neraštingų, iškyla naujos visuomeninio ir psichinio vergavimo rūšys. Taigi dabarties žmonės blaškosi tarp vilties ir sielvarto. Šių ir kitų prieštaravimų veikiami, jie nebeįstengia tiksliai įžvelgti amžinųjų vertybių ir jų tinkamai pritaikyti naujiems atradimams. Tos dabar pasaulyje išgyvenamos nedermės yra susijusios su ta giliąja nederme, kurios šaknys yra žmogaus širdyje. Žmogus yra silpnas ir nusidėjėlis, ir dažnai daro tai, ko nenori, o nepajėgia daryti tai ko norėtų (plg. Rom. 7, 14). Iš šio žmoguje esančio suskilimo bendruomenėje taip pat kyla daugybė nesutarimų. Koks turi būti žmogus, ir koks jo aukščiausias pašaukimas, parodo žmogui Kristus, apreikšdamas Tėvą ir Jo meilės paslaptį. Tėvo meilė – tai gailestingumas. Gailestingumas – sąvoka, kurios supratimą praranda supasaulėjusi žmonių mąstysena. Taigi ypač svarbu, kad mūsų laikams būtų atidengtas tikrasis gailestingumas – Kristuje apreikštas Tėvo veidas, Tėvo, kuris yra „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Kor 1, 3).
„Dievas apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), ir mums Jį kaip Tėvą apreiškia Jėzus Kristus. Tai nurodo šv. Jonas: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Šitas apreiškimas parodo Dievą beribėje paslaptyje, kaip vieną ir triasmenį. Dievo ypatybės tampa regimos Kristuje ir per Kristų, Jo darbais ir žodžiais, galiausiai Jo kryžiaus mirtimi ir Prisikėlimu. Savo malonės lobį Dievas parodo mums savo gerumu Kristuje Jėzuje (plg. Ef 2, 7). Senasis Testamentas kalba apie gailestingą Dievą, bet tik Kristus suteikė gailestingumo tradicijai galutinę reikšmę. Jėzus, viengimis Tėvo Sūnus, tapęs žmogumi, kad išgelbėtų žmones ir, juos sutaikintų su Dievu, ne tik kalba apie gailestingumą, jį aiškina palyginimais bei pavyzdžiais, „bet pirmiausia jį savyje įkūnija ir įasmenina. Juk ir Jis pats yra gailestingumas“ (Jonas Paulius II. Enciklika apie Dievo gailestingumą Dives in Misericordia).
Dievo gailestingume reiškiasi visokie meilės atspalviai. Dievas vadinamas Tėvu, tuo išreiškiant nuoširdų gerumą, būdingą Tėvui, dosnią meilę visiems vaikams – meilę, kuri stipresnė už išdavystę ir galingesnė už nuodėmę, ištikimumą ir pareigą atsiliepti dėl savo meilės. Dievui būdinga ir motiniška nepaprasta meilė (plg. Iz 49, 15), kuri kyla iš Jo susijungimo su savo kūriniu. Tai ir maloningumas – nuolatinis didžiadvasiškas, gera linkintis ir meilingas nusistatymas. Tai gerumas bei švelnumas, kantrumas ir atlaidumas – sugebėjimas greitai dovanoti. Aukščiausiu būdu Dievo gailestingumas buvo apreikštas Velykine paslaptimi. „Velykinė paslaptis yra gailestingumo apreiškimo ir įgyvendinimo viršūnė“ (Jonas Paulius II. Dives in Misericordia, 7).
 
Kryžius atkuria žmogaus teisumą, Prisikėlimas atveria naują gyvenimą
 
„Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų padarė nuodėmę“ (2 Kor 5, 21). Tėvas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus“ (Rom 8, 32). Tuo pasireiškia absoliutus Tėvo teisingumas – Jėzus Kristus, prisiėmęs žmonių „bausmę už kaltes“ (Iz 53, 11), kenčia ir miršta. Taip Jėzus buvo sulygintas su nusidėjėliais ir buvo atiduotas už mus, kad mus sutaikintų „su Dievu Jo Sūnaus mirtis“ (Rom 5, 10). Tas dieviško masto teisingumas gimsta grynai iš meilės – Tėvo ir Sūnaus meilės. „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). Dieviškasis meilės apreiškimas Kristuje parodo ir blogio dydį, ir malonės apstumą. Atpirkimu buvo atskleistas pilnas Dievo tobulumas: Tiesos ir Meilės pilnatvė. Katalikų Bažnyčios Katekizmas moko, kad atpirkimas apreiškia gailestingumą, nes ne tik pasmerkia nuodėmę, bet ir meile atgaivina žmogų.
Velykinė paslaptis yra gailestingumo apreiškimo viršūnė ir ta prasme, kad Dievo gailestingumas atkuria žmogaus teisumą Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą tam, kad savo Kūrėjui tarnautą Jį mylėtų ir aukotų Jam visą kūriniją, pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime, nuodėme prarado pirmapradį šventumą ir teisumą kuriuos buvo gavęs iš Dievo. Dievas neapleido nupuolusio žmogaus. Dievas yra Tėvas, Jį su žmogumi jungia gilesnis negu sukūrimo ryšys – meilė, kuri veda į dalyvavimą paties Dievo gyvenime. Ir Jis parodė grynos meilės nutarimą „atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10), kuris išvadavo mus „iš niekingos iš protėvių paveldėtos būsenos“ (1 Pt 1, 8) ir padarė „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Taigi yra du Velykinės paslapties aspektai: Jėzus savo mirtimi mus išlaisvina iš blogio – nuodėmės bei mirties, ir, nugalėjęs mirtį, Prisikėlimu atveria vartus į naują gyvenimą t. y. Jėzus mus nuteisina – vėl grąžina tiesą ir malonę. O nuteisinimą atbaigia įsūnijimas. Įsūniams leista dalyvauti vienatinio Sūnaus gyvenime. Būtent į tai mus ir kviečia kryžius: dalyvauti Dievo gyvenime ir pasiekti tiesą ir malonę, kurią turi Dievas. Prisiėmęs bausmę, nuteisinęs daugelį ir taip įvykdęs atsiteisimo misiją Jėzus parodo saviesiems „meilę iki galo“(Jn 13, 1), kuri pasipriešina pačioms blogio šaknims žmogaus istorijoje – nuodėmei ir mirčiai.
Perskaitęs pranašo Izaijo knygos ištrauką (Lk 4, 18-19) Nazareto sinagogoje, Jėzus Kristus paskelbė savo misiją. Ją pakartojo Jono Krikštytojo pasiuntiniams (Lk 7, 20-23). Vykdė misiją ir savo gyvenimo būdu, ir darbais rodydamas gailestingą meilę vargšams, kenčiantiems ir prislėgtiesiems, neregiams ir nusidėjėliams. Taigi Jėzus apreiškė, kad pasaulyje reiškiasi Dievo meilė, ypač ten, kur susiduria su kančia, skriauda, vargu. Tokiu būdu Kristus apreiškia ir priartina žmonėms Dievą „apstų gailestingumo“ (Ef 2, 4). Kryžiumi meilė žemiausiai pasilenkia prie žmogaus, prie skaudžiausių žmogaus žaizdų. Jis verkia su verkiančiais, pats tapęs vienu iš jų, prisiima visą žmonių vargą ant savo pečių. „Ir savo klusnumu iki mirties Jėzus pavadavo mus kaip kenčiantis Dievo tarnas“ (KBK 615). Mirtis, sprendžiant pagal išorę, yra silpnumo ženklas. Bet gi tikrąją Jėzaus žodžių ir darbų prasmę tegali suprasti tik tie, kurie Jėzaus – Mesijo ir Dievo Sūnaus mirtyje įžiūri tobulą Dievo meilės žmogui apreiškimą. O gailestingosios meilės reiškimąsi blogio varginamame pasaulyje vainikuoja paskutinis mesijinės pasiuntinybės ženklas – Prisikėlimas. Tai ir eschotologinis visa ko atbaigimo ženklas.
 
Kryžius – kelias į Prisikėlimą
 
Kryžius apreiškia Dievo buvimą pasaulyje ir todėl jis, mirties įrankis, yra išganingas. Kryžius pašlovina Dievą nes Dievas išlieja savo buvimą Jėzui kenčiant ant kryžiaus: „Kai žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Jono evangelijoje žodis „būti pakeltu“ yra dviprasmis – būti nukryžiuotu ir būti vainikuotu karaliumi, todėl žodis „pašlovinti“ ir „nukryžiuoti“ vartojami vos ne pakaitomis“ (Jn 7, 39; 12, 16). Dar daugiau, kryžius yra dalis galutinio Jėzaus sugrįžimo pas Tėvą. Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Kryžius buvo žengimo į dangų pradžia , – kelias, kuriuo Jėzus keliauja pas Tėvą. Evangelistas Jonas regi Kryžių, Prisikėlimą ir Įžengimą į dangų kaip vieną įvykį (plg. Jn 20, 17). Be Kryžiaus negali būti Prisikėlimo, o be Prisikėlimo – Kryžiaus. Šis trilypis Įvykis galutinai apreiškia Jėzaus asmens ir Dievo paslaptį – Dievas yra Meilė (1 Jn 4, 16). Prisikeldamas Žmogaus Sūnus patyrė ir sau gailestingumą – Tėvo meilę, stipresnę už mirtį (Jonas Paulius II. Dives in Misericordia, 8). „Prisikėlimą savo galybe įvykdė Tėvas, kuris „prikėlė“ (Apd 2, 24) savo Sūnų, Kristų ir tokiu būdu Jo žmogiškąją prigimtį – su Jo kūnu – tobulai įvedė į Trejybę“ (KBK 648).
Mirties, Prisikėlimo ir Žengimo į dangų Įvykis vyksta Perėjimo – Paschos šventės metu (plg. Jn 13, 1). Jėzus tampa naujuoju Avinėliu. Dievas išveda žmoniją iš tamsos ir mirties vergijos į amžiną šviesą ir gyvenimą panašiai kaip išvedė Izraelį iš Egipto vergovės. Taigi Kryžius ne tik Jėzų sugrąžina pas Tėvą, jis taip pat žmoniją grąžina Tėvui.

Kryžius žadina gailestingumą
 
Pagrindinė Jėzaus mokymo tema yra gailestingumas, kurio esmę geriausiai atskleidžia palyginimai, pvz.: apie sūnų palaidūną (Lk 15, 11-32), apie gailestingąjį samarietį (Lk 10, 30- 37), apie gerąjį ganytoją, ieškantį savo avies (Mt 18, 12-14). Jėzus, apreiškęs Dievo meilę ir gailestingumą, reikalauja, kad ir žmonės savo gyvenime vadovautųsi meile ir gailestingumu, tai pasako įsakymu (Mt 22, 39) ir palaiminimu (Mt 5, 7). Palaiminimas „gailestingieji susilauks gailestingumo“ nurodo svarbiausią sąlygą, kad Dievas galėtų savo gailestingumu apsireikšti žmogui (Jonas Paulius II. Dives in Misericordia, 3). Dievas žadina žmogų užjausti Jo nukryžiuotą Sūnų. Taigi leidžia mums, patinantiems gailestingumą ir patiems jį rodyti. Kristus trokšta į savo atperkamąją auką įjungti visus, kuriems ta auka yra skirta. Jis pastato save žmogaus vietoje ir mažiausiam iš žmonių parodytą gailestingumą priima kaip parodytą Jam pačiam (plg. Mt 25, 40).
Žmogaus istorijoje, kuri yra nuodėmės ir mirties istorija, meilė reiškiasi kaip gailestingumas. Gailestingumas, kuris savo tikrąja esme ir forma pasirodo tada, „kai iškelia aukštyn ir ištraukia gėrį iš visokiausių blogio pavidalų pasaulyje ir žmoguje“140. Kryžius yra Dievo meilės ir gailestingumo modelis: kryžius (arba meilė) „patraukia“ prie Dievo (Jn 12, 32), mirtis ant kryžiaus gelbsti žmoniją nuo nemeilės – neša vaisius (plg. Jn 12, 24), kryžius atsispindi kojų plovime – tai maudymasis ir apvalymas meilėje (plg. Jn 13, 14), kryžius yra vieno žmogaus pasiaukojimas dėl kitų (Jn 11, 50), kryžius sukuria naują Dievo vaikų šeimą (Jn 19, 26-27). Toks gailestingumas – Kristaus nurodytas ir gyvenimo būdu atskleistas yra Dievo vaikų šeimos – Bažnyčios  programa.
Taigi Kristaus Kryžius rodo, kad blogis yra realus. Jis su baisia jėga puola net Nekaltąjį Avinėlį Dievo Sūnų. Tik Jis – Nekaltasis galėjo savo auka ir mirtimi pakirsti blogio šaknis žmogaus istorijoje: nuodėmę ir mirtį. Tai liudija, kad pasaulyje esama meilės, stipresnės už bet kokį blogį. Tos meilės vardas – gailestingumas. Dievo gailestingos meilės apreiškimas Velykine paslaptimi atidengia nepaprastą žmogaus orumą. Žmogus sulaukė didžio Atpirkėjo. Žmogaus orumas išaukštinamas dar ir tuo, kad mums, patinantiems gailestingumą, leidžiama ir kitiems jį rodyti. Tai labai svarbu, kad kiekvienas rodantys gailestingumą žinotų, jog ir pats patiria gailestingumą. Sekdami Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, galime nuolankiai rodyti meilę kitiems, nes žinome, kad Jėzus jį priims kaip parodytą Jam pačiam. Žmogaus širdis yra gailestinga, tai rodo, kad žmonių gyvenimą gali formuoti meilė – gailestingumas, kuris atveria kelią tobuliausiam teisingumui. Bažnyčia liudijimu dalyvauja Kristaus misijinėje tarnystėje ir yra jos tęsinys. Bažnyčioje kiekvienas gali pajusti Dievo meilę stipresnę už nuodėmę Atgailos sakramente ir stipresnę už mirtį, prie kurios priartina Eucharistija.
 
Parengė J. Grigonis. Šv. Gertrūdos bažnyčia