Dievo meilė didesnė už tavo skausmą (esantiems tamsoje)

SkausmasKiekvienas mūsų gyvenime patiria sunkių juodų dienų, išgyvenimų, karčių akimirkų. Kartais mums gali atrodyti, kad yra daugybė kitų žmonių, turinčių puikias galimybes gyventi be skausmo, kančios ir tamsos laikotarpių. Bet tai yra iliuzija. Anksčiau ar vėliau mes visi susiduriame su savo tamsa. Kur tada rasti stiprybės, kaip nepalūžti dvasia? Lengva sakyti „nepasiduok“, „kitiems dar blogiau“, „už viską dėkok“, „daugiau šypsokis“… Iš dalies, tai tiesa – turime nenuleisti rankų, bet iš kitos pusės žvelgiant – tokie žodžiai kartais ne tik nepadeda, bet tik dar labiau skandina skausme.
Pradžios knygos 32 skyriuje aprašyta Jokūbo kova su Dievo angelu. Angelas sužeidė Jokūbui šlaunį, bet tas grūmėsi tol, kol gavo Dievo palaiminimą:
“Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino.
Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi“. O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ – „Jokūbas“, – atsakė šis. Anas tarė:“ Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai (Per 32,25-29)
Šita paslaptinga Jokūbo kova su Dievu yra dvasinės, vidinės kovos įvaizdis. Lygiai tokias pat kovas turime ištverti ir mes, kai mus ištinka skausmas. Kovoti su savo tamsa tol, kol gauname Dievo palaiminimą. Nenusileisdami tamsai, grumdamiesi net ir būdami sužeisti, kartais net nematydami jokios išeities, prieš akis regėdami tik tamsų tunelį, nesuprasdami „kodėl“, bet vis tiek įsikabinę į viltį, kurią mums skleidžia Kryžius, mes gauname Dievo malonę, padedančią išgyventi. Tai ir yra Dievo palaiminimas, vieną dieną leidžiantis mums su nuostaba pamatyti, kad toji tamsa, tas skausmas padovanojo mums išsilaisvinimą ir atvėrė kelią į didelę šviesą.
Noriu papasakoti vieno žmogaus istoriją, žmogaus, gyvenusio XIX amžiuje ir didvyriškai  kovojusio su savo negalia – palaimintojo Pranciškaus Libermano istoriją.
Jis turėjo didžiulę svajonę – tapti kunigu. Tačiau bestudijuojant Paryžiaus seminarijoje, pasireiškė epilepsijos priepuoliai ir Pranciškui vis sunkiau pavykdavo suvaldyti emocijų kaitą. Jaunuolį kankino nerimas, paniška baimė, kad dėl ligos jis bus pašalintas iš seminarijos, augo kaltės jausmas, jog jį taip už nuodėmes baudžiąs Dievas. Epilepsijos priepuoliai dažnėjo. Po to sekdavo depresijos bangos. Pranciškus skubėdavo į koplyčią arba užsidarydavo savo kambarėlyje, klūpomis laukdamas, kol skausmas, nerimas, baimės atlėgs. Depresija jį nekartą gundė pulti į Senos vandenis, todėl Pranciškus skubiai perbėgdavo tiltą, kad būtų toliau nuo pagundos. Gundymai būdavo tokie stiprūs, kad savo kambaryje niekuomet nelaikė aštrių daiktų. Savo nerimą, bejėgiškumą, vienišumą jaunuolis įveikdavo pasitraukdamas į Dievo meilę, viską atiduodamas Jam. Tai buvo jo stiprybės šaltinis. Vis dėlto laikui bėgant Pranciškaus vadovai nenoromis jį atleido iš seminarijos. Tačiau išgyventos ir nugalėtos didžiulės kančios tapo gebėjimu suprasti ir paguosti kiekvieną, kas kęsdavo skausmą. Pamažu jis tapo seminaristų dvasiniu vadovu, nes šie dažnai ateidavo pas jį pagalbos. Kiek vėliau Libermanas įkūrė bendriją, besirūpinančią laisvę atgavusiais vergais. Nuvykęs į Romą, gavo leidimą įkurti kongregaciją ir jai vadovauti. Gimė nauja vienuolija, o netrukus jis pats buvo įšventintas į kunigus. Taip išsipildė jo karščiausia svajonė.
Taigi matome, kaip iškentėtos asmeninės kančios palaimintajam Pranciškui Libermanui padėjo tapti kenčiančių žmonių švelniu patarėju.
Savo skausme svarbu atrasti prasmę. Matyti į priekį ir dargi matyti tokius dalykus, kurie neįmanomi regėti paprasta plika akimi. Nesileisti įbauginamam tamsių, sunkių minčių, kurios tėra tikrovės iškreipimas.
Pats Jėzus panoro tapti pažeidžiamas. Žiūrint žmogišku žvilgsniu, Jis buvo nevykėlis: nuteistas myriop už savo idealus, teturintis saujelę sekėjų, kurie prieš pat mirtį išsilakstė kas sau, agonijoje apleistas Tėvo, žodžiu iškentęs visa, ką iškenčia žmogus, kuriam žiauriai nepasisekė. Jei žvelgtume į dabartį, į tai, kas vyksta šiandien Bažnyčioje ir pasaulyje, galime matyti tą patį. Daugelis Jėzų išpažįstančiųjų elgiasi tarsi būtų Jo priešai – dėl savojo silpnumo. Ar Jėzus tikrai buvo apgailėtinas nevykėlis, taip ir  nepasiekęs to, ko norėjo?  Ne, Jis tik pasirinko iškęsti visa tai, kas yra žmogiška, pasirinko pažeidžiamumą, kad galėtų apversti pasaulį, kad vargingieji, kenčiantys ir mirštantys dvasiniuose skausmuose taptų Jo privilegijuotais mylimaisiais.
Evangelijose yra tokia scena, kai mokiniai blaškomi vėjo ežere vieni be Jėzaus grumiasi su audra. Tada jie išvysta vandeniu žengiantį Jėzų, kuris sudraudžia ežerą ir audra nurimsta. „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“(Mk 6,50). Žvelgdami į šią sceną, mes nesunkiai galime suprasti, kad tai yra dažna mūsų gyvenimo situacija, kai jaučiamės vieniši, apleisti, nereikalingi. Jėzus būtinai ateina, visada ateina, nes mūsų tamsybėse Jis visada esti su mumis. Tuštumoje yra Dievas, net jei tu Jo ir nematai, nejauti, neapčiuopi. Reikiamu momentu Jis sustabdys audrą tavo sieloje ir visa nurims. Dabar tau belieka pasitikėti, kad tave, apgraibomis einantį tamsoje, lydi Jėzus. Jis kovoja kartu su tavimi, supranta tave, jaučia visą tavo skausmą. Niekas nelieka Jo nepastebėta. Jis nėra abejingas tavo skausmui, nes ir pats iškentėjo dideles kančias. Pasitikėk Juo.
Palaimintasis Pranciškus Libermanas, nepaisydamas savo kančios iki pat mirties meldėsi:
„O švenčiausioji ir mieliausioji mano Jėzaus Dvasia, leisk išgirsti tavo švelnų balsą. Atgaivink mane savo brangiuoju įkvėpimu. O dieviškoji Dvasia, aš trokštu prieš tave būti lyg lengva plunksna, kurią tavo dvelkimas neštų kur panorėjęs, o aš jam visiškai nesipriešinčiau“.
Drąsiai patikėkime savo gyvenimo vairą švelniam Dvasios vadovavimui. Kas bebūtų, kas benutiktų, kokia tamsa suptų, Dievo meilė didesnė už tavo ir mano skausmą.
 
  s. Paulina SF